Nuo aukojimo atbaido sukčiai

Internete apstu fiktyvių pagalbos prašymų, todėl pasitaiko atvejų, kai žmonės nori padėti kitiems, bet bijo, kad pagalba nepasieks adresato. D.Bukeikaitė pasakoja, jog kartais žmonės klausia, kaip yra informuojami rėmėjai apie jų paaukotų pinigų panaudojimą, klausia, kaip atsiskaitoma.

„Manau, kad tai yra labai gerai, nes žmonės nori aukoti atsakingai. Aukojant visada reikia patikrinti, kam aukoji, ir patikrinti iš kelių šaltinių.

Yra ir tokių atvejų, kai žmonės apsisprendžia neaukoti, nes kažkur girdėjo blogų atvejų. Buvo atvejis prieš keletą metų, kai prisidengę mūsų organizacijos vardu sukčiai vaikščiojo po namus ir rinko lėšas. Žmonės atkreipė į tai dėmesį ir pasiskambino mums. Tai parodo, kad visuomenė pasitikrina", - sakė D.Bukeikaitė.

„Carito" generalinė sekretorė priminė, jog organizacijos vardu savanoriai nevaikšto po namus. Lėšos renkamos į aukų dėžutes prekybos centruose, degalinėse, mugėse, koncertuose. „Lygiai taip pat žmonės gali ateiti į organizaciją konkrečiais adresais ir paaukoti. Pats paprasčiausias būdas - pervesti lėšas į banko sąskaitą, tiesiog susirandi konkrečią organizaciją ir pasitikrini", - sako D.Bukeikaitė.

Taigi pasitikėjimas yra ypač svarbus. Pašnekovės teigimu, jeigu žmogus nukenčia, jis tampa žymiai jautresnis, ir tai natūralu: „Pasitikėjimas kaip ir nepasitikėjimas yra labai asmeniška. Bet žmonės tikrai aukoja ir yra dosnūs. Pandemijos laikotarpis buvo lūžis, žmonės parodė didelį rūpinimąsi vieni kitais. Žmonės nuotoliniu būdu prisidėjo aukomis, ėjo į savanorystę, o kur dar karas Ukrainoje... Visuomenė vis labiau dalinasi."

Apklausos rodo, kad Lietuvoje moterys aukoja dažniau. „O „Carite" aukotojų yra įvairių, žymiai daugiau dabar ir pavienių aukotojų. Žmonės dosnesni prieš šventes: Velykas, Kalėdas. Bendrai žiūrint, vidutinė vieno žmogaus per mėnesį parama mūsų organizacijoje yra 20-35 eurai.

Daugiausia paramos sulaukia įvairi veikla ir pagalba vaikams, antroje vietoje - pagalba seneliams. Ligos, didelės nelaimės atveju žmonės linkę mobilizuotis. Buvo atvejis, kai jaunas vyras, išvažiavęs į povestuvinę kelionę į egzotišką kraštą patyrė didelę nelaimę, kai ant jo užkrito medis. Reikėjo daugiau nei 100 tūkst. eurų, kad vyras būtų parvežtas į Lietuvą. Ir visuomenė suaukojo tuos pinigus.

Prasidėjus karui Ukrainoje, žmonės irgi suaukojo dideles sumas skirtingoms organizacijoms, tarp jų ir „Caritui", nes buvome pasiruošę teikti pagalbą į Lietuvą atvykstantiems karo pabėgėliams. Rinkome paramą ir siuntėme žmonėms, likusiems Ukrainoje. Tada buvo aukojimo pikas, kuris dabar atslūgęs.

Dabar - vasara, vyksta vaikų stovyklos, tai žmonės aukoja ir vaikų svajonėms. Pavyzdžiui, nuvykti prie jūros, kur vaikas gyvenime nebuvęs.

Kas penktas žmogus Lietuvoje susiduria su skurdu. Ačiū žmonėms, kurie dalijasi, ar savo laiku, skirdami jį savanoriškai veiklai, ar tiesiog pasidalindami savo lėšomis skiriant paramą", - kalbėjo pašnekovė.

Pagalba nieko nekainuoja, bet šiandien ir sukčių ant kiekvieno kampo pilna. Todėl žmonės ne visada drąsiai tiesia pagalbos ranką. Štai reali istorija, kai mergina pametė telefoną, prašė praeivių leisti paskambinti artimajam, bet niekas per valandą nepadėjo. Buvo tokių, kurie juokėsi, esą mergina - aferistė. Kita istorija, kai gatvėje vyras šaukė „žmonės, padėkit", niekas prie jo nepriėjo, baidėsi. O paaiškėjo, kad jis aklas, įsėdo ne į tą autobusą ir nežino, kaip grįžti į pažįstamą aplinką.

D.Bukeikaitė pripažįsta, kad žmonės kartais bijo padėti dėl savo neigiamos patirties arba turi pavėluotą reakciją. „Žmonės, būna, paskui save kaltina, kad galėjau padėti, bet nepadėjau. Eini gatve ir staiga tavęs greitai kažko prašoma. Pirma reakcija - atsitraukimas. Dalis žmonių negeba čia ir dabar priimti sprendimą. Mums nuolat reikia treniruoti širdį, bet kartu treniruotis, kad atskirtume ir piktnaudžiaujančius. Nematuoti visų vienu nepasitikėjimo matu. Tam reikia ne tik išminties, bet ir drąsos.

Pati esu susidūrusi su situacija, kai Laisvės alėjoje pamačiau, kaip sėdėjęs žmogus nukrito, žmonės visi atsitraukė. Ten buvo vyresnio amžiaus vyras, regis, gyvenantis nakvynės namuose ar net gatvėje. Priėjau, pamačiau, kad žmogui iš burnos - putos, tikėtina, kad tai buvo epilepsijos priepuolis. Skambinau 112. Tada jau priėjo jaunas vyrukas. Matant tokius atvejus, jeigu vienam yra nedrąsu, tai pakvieskite kažką iš aplinkos - „pabandome tam žmogui padėti", - ragino D.Bukeikaitė.

Protas mums padeda atskirti situacijas, kurios kelia įtarumą, ir kurios ne. Galų gale galima pasiskambinti ir į organizacijas, „Caritą". „Mes sulaukiame įvairių skambučių. Štai viena moteris skambino ir pasakojo, kad laukia autobuso Kauno autobusų stotyje ir mato išmaldos prašančią besilaukiančią moterį. Skambinusioji paklausė jos, kada ji paskutinį sykį valgė, moteris atsakė, kad prieš dvi paras. Mūsų socialinis darbuotojas sėdo į automobilį, susirado tą moterį, pavalgydinome, nusipraust leidome ir palydėjome į namus", - pasakojo „Carito" atstovė.