Pagerbiant Imanuelį Kantą Pilaitėje

Buvo nuostabu, kad paminklinės lentos, skirtos I. Kantui, atidengimas susilaukė net ir nepalankiu oru tokioms sueigoms plataus svečių rato ir pačių pilaitiškių, Pilaitės gimnazijų atstovų bei moksleivių dalyvavimo.

Renginį vedė aktyvi visuomenininkė, rašytoja, Pilaitės bendruomenės metraštininkė, šio paminklo sukūrimo iniciatorė Angelė Šarlauskienė.

Taikliai Didžiojo Filosofo darbus ir jų amžiškumą apibūdino dar neseniai pilaitiškis, dabar jau Lietuvos Respublikos Seimo narys, mokslų daktaras, palaikęs tokią iniciatyvą dar besidarbuodamas Istorinės atminties komisijoje Vytautas Sinica. Verta pacituoti V. Sinicos žodžius, pasakytus atidengiant šią paminklinę lentą: kalbant rimtai, Kanto gatvė yra geras įpareigojantis vardas. Susirinkusių dėmesį atkreipiau į tai, kad Kantas ne tik vienas įtakingiausių žmonijos istorijos mąstytojų, tegu ir nebuvęs lietuvis, bet iš jų kilęs. Pabrėžiau tris dalykus, kuriais Kanto mąstymas turėtų būti aktualus kiekvienam, kad ir toliausiai esančiam nuo filosofijos.

Pirma, Kantas žavėjosi, gyrė ir teigė, kad būtina pažinti ir išsaugoti lietuvių kalbą. Apskritai tautų ir kalbų išsaugojimą laikė savaimine žmonijos verte. Antra, Kantas akcentavo laisvę kaip praktinio proto idėją - tokią, kurios neįmanoma įrodyti teoriškai, bet žmogus neišvengiamai privalo galvoti, kad laisvė yra, ji jam būtina. Kantas reiklus laisvei, sako, kad žmogus laisvas tik tada, kai vadovaujasi tik proto sprendimais apie tai, kas gera, o ne troškimais. Kai pasirenkame pildyti troškimą, savaime nebesame laisvi. Ar gi ne?

Trečia, Kantui labai rūpėjo taika, jis buvo griežtas imperializmo, mažesnių tautų užkariavimo ir pavergimo priešininkas. Jis kūrė įvairius projektus, kaip įtvirtinti taiką tarptautinėmis taisyklėmis, tačiau kasdienybė mums rodo, kad jam kaip ir niekam tai dar nepavyko. Taika jam rūpėjo ne savaime, o kaip sąlyga žmonijos augimui, jos pradų tobulėjimui. Daug kas reikalinga žmonių pažangai, bet taika - būtina sąlyga, o karas bloškia mus atgal tame vystymosi kelyje.

Paminklinę lentą pašventino liuteronų vyskupas Mindaugas Seibutis.

Per šią ceremoniją kalbėjo ir buvo pagerbtas Vytautas Povilas Šilas, Mažosios Lietuvos tyrėjas, esperantininkas, žurnalistas. Jis su kitais paskatino Valstybinę lietuvių kalbos komisiją 1999 priimti nutarimą dėl Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) tradicinių autentiškų lietuviškų ir prūsiškų vietovardžių vartojimo, inicijavo Lietuvos Respublikos Seimo nutarimus dėl atmintinų dienų: 1998 m. lapkričio 30 d. paskelbta Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos (t. y. 1918 Tilžės akto), spalio 16 2006 - Mažosios Lietuvos gyventojų genocido, sausio 15 2006 - Klaipėdos krašto sukilimo ir jo išvadavimo.

Renginyje dalyvavo ir tinklalapio www.mazojilietuva.lt redaktorius, vienas iš žurnalo Donelaičio žemė redakcinės kolegijos narių - Valentinas Juraitis.

Pajusti Mažosios Lietuvos tarmės, tarties dvasią padėjo Buivydiškių folkloro ansamblis Verdenė (vadovė Rasa Kauzonaitė). Ansamblio vadovė taip pat pristatė dainą Mažosios Lietuvos gyventojų šišoniškių tarme.

Tiesa, šiek tiek liūdna, kad atidengiant paminklinę lentą, Vilniaus miesto savivaldybė nesutiko įamžinti ir kitų žymių filosofų ir rašytojų, gyvenusių, kūrusių Pilaitėje - neseniai mus palikusio rašytojo, filosofo, hiperpoligloto Mindaugo Peleckio, taip pat filosofo Arvydo Šliogerio, religijotyrininko mitologo Gintaro Beresnevičiaus atminimo. Apie šiuos žymius mokslininkus galima pasiskaityti Pilaitės bendruomenės tinklalapyje: https://www.pilaitesbendruomene.lt/doc/imanuelis_kantas.pdf