2 nuotr.„Respublikos" savaitės akiratyje - dvi teisiamos vilnietės mokytojos. Už tautinės neapykantos kurstymą teisiama anglų kalbos mokytoja metodininkė Alina Laučienė ir už riaušių organizavimą teisiama lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Astra Genovaitė Astrauskaitė.
Štai ir atsakymas, kodėl net mokslo metų viduryje mokyklose trūksta mokytojų. O ir studijuoti pedagogikos nesiveržia. Kas norės būti teisiamas už tai, kad gini savo kalbą, valstybę, istoriją? Ir iki ko nusiritome, jei Lietuvoje tapo pavojinga būti sąžiningu istoriku, politologu, kalbininku?
Mokyklose A.Laučienė ir A.G.Astrauskaitė jau nedirba, tačiau buvusių mokytojų nėra. Jie amžinai lieka mokytojais. Savo mokiniams. O mažesnių miestelių mokytojas, nuolat stebimas vietinės bendruomenės, jau tampa ne tik mokytoju, bet ir sektinu gyvenimo pavyzdžiu. Ir šiaip tikras mokytojas yra tam tikros žmogaus gyvensenos ir jausenos būdas. Tai pilietiškumas, kritiškas mąstymas, neabejingumas savo valstybei. Tai žmogus, ugdantis Lietuvos ateitį. Bet vos pradėsi tautiškai ugdyti, tave įskųs. Jei ne lietuvis, tai koks nors Markas ne Tvenas. Įdomu, kada mus ims šaudyti? Už tai, kad kupiškėnai dar nemoka arabiškai?
Pavojinga būti piliečiu
A.G.Astrauskaitė ir A.Laučienė, matyt, yra per geros pedagogės. Tikras kalbininkas ir privalo aistringiau reaguoti į jo tautai brukamas svetimas kalbas. Privalo skaudžiau reaguoti į atvykėlius, kurie mūsų valstybinę kalbą atvirai, o kartais ir piktybiškai ignoruoja. Kiekvienas Lietuvos pilietis tokiais atvejais turi teisę įsižeisti, protestuoti, piktintis, o kalbininkai - ypač.
Nes būtent jie geriausiai supranta, kad lietuvių kalba jau nyksta. Tautiečiams nerūpestingai besivaipant. Aiman, vienos pasaulio kalbos išnyko tik todėl, kad stipresni kitakalbiai atėjūnai senuosius gyventojus išžudė fiziškai. Lietuviai savo kalbą atiduoda savanoriškai. Lyg sudėvėtą daiktą. Į perdirbimą. Gal ateityje iš mūsų lietuvių kalbos liks tik koks nors savotiškas anglų kalbos dialektas užsienyje. O mokslininkai svarstys, kodėl netoli Mančesterio ir Londono staiga atsirado keistas anglų kalbos dialektas. Tariantis kai kurias balses kaip sanskrite ir Piterį vadinantis Petru. Galbūt mokslininkai nuspręs, jog čia apsigyveno išeiviai iš Petros (Jordanija).
Pavojinga būti geru mokytoju
Pasikartosiu dar kartą. Teisiamos A.G.Astrauskaitė ir A.Laučienė, matyt, užkliuvo tik todėl, kad yra per geros pedagogės. Jauni žmonės yra įtaigūs. Pedagogai ir mokinių tėvai žino, kad vaiką gali sudominti, uždegti tik tas mokytojas, kuris pats yra susižavėjęs savo dėstomu dalyku. Yra savotiškas matematikos, fizikos, chemijos ir t.t. fanatikas. Todėl sugeba vaikams parodyti visas šio dėstomo dalyko įdomybes, reikšmingumą, būtinybę to mokytis ir t.t.
Visada yra mokytojų, kurie išmoko paauglius stebėti skaidrią naktį žvaigždes, laboratorijose smalsauti, kaip reaguoja vario sulfatas, ar įžvelgti žmogaus mąstymo stebuklą matematikos formulėje. Aišku, daug lengviau sužavėti vaikus, jei esi fizinio lavinimo mokytojas - buvęs olimpietis. Ar bent istorijos, geografijos mokytojas. Jie sužadina vaikų pagarbą ir vaizduotę pasakojimais apie varžybas, keliones, mūšius, karvedžius, gamtos anomalijas ir t.t. Taip pat gali įtikinti vaiką mokytis užsienio kalbų, kad būtų lengviau keliauti po užsienius ar net ten galutinai apsigyventi.
Pavojinga būti lituanistu
Bet ką daryti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams? Pavyzdžiui, mokytojai Astrai? Kaip uždegti, sudominti vaikus lietuvių kalba ir literatūra, kai aplinkui girdi tik „sorry", „soriukas", veipinimą, trigerinimą ir t.t. Ir nuolat skelbiama, jog lietuvių tauta nyksta. Koks kvailys mokysis to, kas greitai išnyks? Juk niekas nesimoko spragilais kulti. O lietuvių kalba, nors vis dar valstybinė, vis labiau traktuojama kaip archaiškas spragilas. Na, ir kaip tokioje apgailėtinoje situacijoje jaustis mokytojams? Juk ne visi pageidauja būti teisiami!
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2022/2023 m Lietuvos mokyklose dirbo 2 768 lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Nuoširdžiai jiems nepavydžiu. Sunku XXI amžiuje gimusį, ne su pliušiniu meškinu, bet su kompiuteriu lovoje užmiegantį vaiką sudominti lietuvių literatūra. Sunku 5-6 klasių mokinį sudominti Šatrijos Raganos „Irkos tragedija", o kiek vyresnį - kažkokiais Kristijono Donelaičio „Metais". Jau nekalbant apie tai, kaip vėliau sužavėti Mikalojaus Daukšos „Postilės" prakalba ar Martyno Mažvydo „Katekizmo" prakalba.
Tai reiškia, kad mokytojas lituanistas, norintis sudominti savo auklėtinius lietuvių kalba ir literatūra, turi būti daug didesnis savo dalyko pasišventėlis nei fizikas ar matematikas. Nes tikslieji mokslai neturi tautinio atspalvio. O gimtoji bet kurio individo ir jo valstybės valstybinė kalba jau savaime yra „nacionalistinė". Tad lituanistas turi puikiai išmanyti ir Lietuvos istoriją, lietuvių kalbos ištakas, vystymąsi, kitų kalbų įtakas ir t.t.
Kaip gali lituanistas sudominti kad ir M.Daukšos „Postilės" prakalba, jei jam pačiam dėl dabartinės lietuvių tautos, jos kalbos būklės nė kiek neskaudės? Kaip gali be jokio asmeninio suinteresuotumo, su visiškai neutralia intonacija atbarbenti šį M.Daukšos sakinį: „..sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kurią Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos".
M.Mažvydas, M.Daukša, Maironis, Vincas Kudirka dabar būtų apšaukti „ne to krašto", kiršintojais, nacionalistais, gal net riaušių kurstytojais ir dabar sėdėtų Vilniuje, teisiamųjų suole, kartu su A.Laučiene ar A.G.Astrauskaite. Ir dar būtų „teisingųjų" pjudomi. Kaip kadaise buvo pjudomi šviesuoliai „litvomanai", knygnešiai.
Nors Pedagogų etikos kodeksas skelbia, jog pedagogas turi paisyti teisingumo, sąžiningumo principų, tačiau A.G.Astrauskaitė, vien todėl kad Kazio Škirpos alėjoje, pervadintoje į Trispalvės alėją, mojavo trispalve, tapo įtartina. Paskelbta mokytoja „su neigiamu šleifu" ir vėliau faktiškai išmesta iš Vilniaus „Juventos" gimnazijos. Ironiška, jog net buvusi švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė pareiškė, jog „tokie mokytojai neturėtų mokyti vaikų". O vėliau pati buvo pričiupta dėl praeities Kauno savivaldybės taryboje, supainiojo mėnesių dienas ir atsistatydino.
Pavojinga būti lietuviu
Vilniaus „Juventos" gimnazija skelbia iki kovo 17-osios ieškanti lituanisto. Tokio paties mokytojo visą vasarį ieškojo ir Vilniaus S.Daukanto gimnazija. Lituanistų trūksta ir kituose miestuose. Matyt, reikia kažkokių išgąsdintų, bijančių užstoti savo kalbą. Ir neįkvėptai kalančių mokiniams apie kažkokį šilelį prie Anykščių.
Baidantis paaiškinti, kuo tas šilelis mums reikšmingas. Nes dar apšauks nacionalistu. Tačiau baikštus lituanistas gali nuo lietuvių kalbos ir literatūros tik atbaidyti. Nes, ką čia slėpti? Dalis mūsų senosios literatūros yra reikšminga tik todėl, kad ji rašyta lietuvių kalba. To nepabrėžus, nepabuvus „nekenčiamais nacionalistais" ir nepaaiškinus istorinių aplinkybių, lietuviai puola lyginti Strazdelį su Viktoru Hugo. Ir kaskart pasijunta pralaimėtojais.
