Taigi, esame visai prie rugsėjo galo - dar diena kita, ir sveikinsime spalį. Šiandien - švento Mykolo diena, kuri labai svarbi, nes visada dovanodavo ,,bobų vasaros" atskaitos tašką: visi žino, kad ši trumpa vasarėlė trunka savaitę ir jai skirtos trys dienos prieš šventą Mykolą ir trys - po jo.
Žinoma, norintys spėti su šiluma ir saulėtom dienom, šią vasarėlę švęsdavo tada, kai jiems būdavo smagu. O kaip daryti šiemet, kai ,,bobų vasaros" vidurys yra dar nesibaigus tikrai vasariškiems orams?
Atrodo, kad gamtoje tikrai viskas susimaišė, pasiklydo. Na gerai, gal ir nepasiklydo, o žengia koja kojon su savaip, neįprastai mums siunčimais orais, su saule ir šiluma. Jos būdavo visada, bet tokiu rugsėjo išlydėjimo metu švelnaus rudens akimirkas sutikdavome kaip ypatingą šventę. Dabar tai - kasdienybė, kurios galime deramai ir neįvertinti.
Būtų naivu manyti, kad gamta buvo kažką pamiršusi - ji nuo vasaros pradžios viską darė ne vasarai ir net ne rudeniui, o tolimai, manytume - nesančiai žiemai. To nejausti gali tik žmonės, o visi gamtos vaikai žiemai ruošiasi labai kruopščiai ir atsakingai. Šis šiltasis rugsėjis galėjo daug ką suvilioti (ypač žmones), bet ne žvėris, paukščius, augalus: jie nuo savo grafiko ženkliai nenukrypo. O gal kas nors pasiklydo? Nes pagundų tam yra labai daug...
Taip, galima manyti, kad ši šiluma paveikė kai kuriuos vabzdžius, kurių paskutinės kartos išsivystė dabar. Apie tai kalba ūkininkai, daržovių augintojai, tačiau to negalima patvirtinti kitiems (didžiajai daugumai) vabzdžiams - kontroliniai jų gaudymai rodo, kad išlikę tik gerokai ,,pavargę", jau savo būtį baigiantys suaugėliai, bet nematyti aktyviai besimaitinančių lervų ar vikšrų.
Tiesa, yra vabzdžiai, kurie per vasarą į pasaulį paleido daugybę kartų - tai uodai, kuriems labai šiltu oru vystytis nuo kiaušinėlio iki suaugėlio pakanka vos 10-12 dienų.
Daugelio vabzdžių neliks atvėsus naktims ir ypač - stojus šalnoms. Kadangi šalnos, šiaip jau būdingos rudeniui, tampa vis retesnės, kitaip gyvena ne tik vabzdžiai, bet ir auglai: jų žydėjimas gerokai užtruko. Žinoma, žieduose dūzgia bitės, vapsvos, sukasi drugiai.
Tik ne visi žiedai vilioja vabzdžius. Atrodo, kad vadinamas antrinis žydėjimas yra kitoks. Ką apie jį žinome? Nedaug... paprastai tenkinamės įspūdžiu ir nuostaba, kai dažną rudenį stebime pražydusius kaštonus, obelis, kriaušes, kaulavaisius (slyvas ir vyšnias), tačiau ne visus medžius ar krūmus, bet tik jų šakeles. Mokslininkai sako, kad tai - reakcija į orus ir nuramina, nes augalai neturėtų iššvaistyti savo energijos, reikalingos žiemojimui ir kitų metų gyvybinei veiklai.
Kur kas išraiškingiau rudenį liudija paukščiai. Jei norėtume pamatyti ypatingą jų rudens migraciją, turėtume pasiekti pajūrį, pamarį, Ventės ragą.
Žinoma, net ir bet kurioje šalies vietoje dabar galima stebėti pempių, varnėnų, kikilių pulkus ir dangumi traukiančias, skardžiai trimituojančias gerves, girksinčias žąsis. Didžioji paukščių dalis skrenda naktį, todėl mes matome anaiptol ne pagrindinę migraciją.
Tačiau naktį išėję į gamtą, tyloje galėsime klausytis pačių įvairiausių garsų ir balsų. Pabandykite, jums bus tikrai smagus atradimas.