Po „Tylos protesto“ neįmanoma tylėti

Dabar jau buvusi premjerė Ingrida Šimonytė nuėjusios Vyriausybės kadencijos pradžioje, kai sulaukė kritikos dėl vykdomos politikos, pasakė, kad neketina su žmonėmis kalbėtis, o jeigu kažkam kažkas nepatinka, po ketverių metų galės išsirinkti kitus. Per šiuos rinkimus žmonės tai ir padarė. Tačiau konservatorių rinkėjai liko nusivylę ir su pralaimėjimu neketina sutikti. Taip atrodo, matant aktyvų valdančiosios daugumos puolimą.

Itin aktyviai iš karto po rinkimų ėmė reikštis konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis, pareiškęs, kad „balsavę už blinkę, vaikšto sulinkę." Savo socialinio tinklo anketoje jis vieną po kito publikavo eilėraštukus, kuriuose kalbos apie suniekšėjimą, milžiniškus kakus ir kt. Žiniasklaidai komentuodamas valdančiosios koalicijos formavimą, jis rėžė, kad dabartinė valdžia jam smirda. Ir neslepia, kad palaiko prie Seimo jau du kartus susirinkusius Remigijaus Žemaitaičio kritikus.

- Kai prieš keletą metų prie Seimo gyventojai nušvilpė valdančiuosius politikus, V.Landsbergis juos išvadino „ne žmonėmis" ir „Jedinstvo". Šiandien protestuojančius jis vadina „paskutiniais žmonėmis su teisingumo jausmu." Tai ir mitingai skirstomi į teisingus ir ne, priklausomai nuo to, kas valdžioje? - „Vakaro žinios" paklausė kultūros istorikės Rasos ČEPAITIENĖS.

- Žinoma, kad skirstomi. Ir tai nėra nieko naujo. Šioje partijoje visada buvo aiškus skirstymas į savus ir svetimus. Kita vertus, konservatorių koalicijos partneriai - „Laisvės partija" - neva labai rūpinosi žmogaus teisėmis, nors jas apibrėžė siaura konkrečia grupe - LGBT. Pagal jų logiką, visi kiti - ne žmonės. Tai rodo ir jų darbai.

Neseniai dalyvavau Seime žmogaus teisių konferencijoje, kur buvo kalbama apie platų žmogaus teisių spektrą. Pavyzdžiui, aš kalbėjau apie neįgaliųjų teises ir sudėtingą šių šeimų padėtį. Iš Seimo žmogaus teisių komiteto narių neatėjo nė vienas, priklausęs tuomet dar esamai valdančiajai koalicijai. Atėjo berods vienas ar du komiteto nariai, priklausantys opozicijai. Tai rodo, kad nuėjusiai valdžiai senjorai, neįgalieji, visi kiti yra ne žmonės.

- I.Šimonytė sakė, kad žmonės galės išsirinkti kitą valdžią, bet kai taip nutiko - organizuojami mitingai ir keliami nauji reikalavimai.

- Politikai labai greitai pamiršta savo žodžius. O skandalas dėl R.Žemaitaičio jau išpūstas iki neįtikėtinų aukštumų. Kiek aš atsimenu, viskas prasidėjo po R.Žemaitaičio kritikos, kai Izraelis subombordavo palestiniečių mokyklą, kurios statybas finansavo ES. Regis, tas pyktis buvo teisėtas. Neseniai Tarptautinis Baudžiamasis Teismas išdavė arešto orderį Benjaminui Netanjahu. Kas čia dabar kaltas, ir kas ne? Pacituoti folklorą, kuris, žinoma, negražus, bet yra kaip istorinis faktas, pasirodo, yra baisus antisemitizmas.

Šią temą rinkimų metu išnaudojo abi pusės, bet viena pusė užsižaidė iki dabar - net Lietuvą bando apmėtyti purvais užsienyje. Tai yra siaura partinė intencija, kuri, mano supratimu, gali būti laikoma antivalstybine veikla. Ypač matant, kas vyksta pasaulyje ir mūsų regione.

- Naujausiame V.Landsbergio įraše, jis prisimena 1990-1992 m. ir teigia: „Anuomet, kai atstovų rūmai persiklostė kitaip, negu žmonės buvo balsavę, sutarėm pasitikrinti demokratiją pakartotiniais ankstyvaisiais rinkimais. Išėjo tas pats, duobė, bet buvo sąžininga." Visuomenei siūlomas priešlaikinių rinkimų scenarijus?

- Kaip tik skaičiau straipsnį apie prezidento rokiruotes dėl Vyriausybės sudėties. Jeigu jis tikrai blokuos „Nemuno Aušros" net technokratinius, ne partinius, kandidatus, mano manymu, tai bus teisinis nonsensas. Žmonės pasitikėjo partija ir dabar tuo antisemitizmu „mozoti" ne tik R.Žemaitaitį, bet ir visą partiją, nors iš partijos, programos nebuvo jokių antisemitinių pareiškimų... Antisemitizmu „mozoti" ir visus jų rinkėjus elementariai yra nesąžininga. Jeigu prezidentas pasiduoda šitam žaidimui ir stumia valstybę į tokį nestabilumą, nežinau, kodėl reikia taip elgtis.

O kalbant apie V.Landsbergio pasisakymą. Tais laikais jie patys išsidraskė ir į valdžią atėjo komunistai. Neaišku, ko tada norima? Patys muša, patys rėkia. Ima atrodyti, kad jie yra tiek prisidirbę, tiek prisivogę, kad bijoma, jog tie galai pradėtų lįsti, jeigu to imtųsi dabartinė valdžia ar Vyriausybė. Gal visa tai daroma iš baimės. Kito paaiškinimo neturiu.

- Priešlaikinių rinkimų idėja, mitingai prieš valdžią skamba kaip siūlymas rengti rinkimus tol, kol išrinksime ką reikia, kaip su referendumu dėl daugybinės pilietybės.

- Arba iš viso nereikia tų rinkimų. Palikime valdyti vienintelius teisingus konservatorius. Tai jų retorika: mes vieninteliai patriotai, giname šalį nuo vatnikų, vidaus ir išorinių priešų. O jeigu tauta eina į neteisingus mitingus ar burba, jie yra ne žmonės, priešai.

- Ką reiškia, kai mitinguose prieš valdžią ant scenos kalba politologai? Ar jie paskui gali objektyviai komentuoti įvykius?

- Apie tai galvojau. Viena vertus, ponia Urbonaitė (Rima Urbonaitė - politologė, Mykolo Romerio universiteto lektorė - red.past.) yra pilietė, kuri gali viešai pasisakyti, išreikšti savo nuomonę. Bet kartu ji yra ne šiaip pilietė, bet politologė. Mes tikimės, kad politologai būtų tie, kurie turėtų profesionaliai, nešališkai ir objektyviai komentuoti vykstantį politinį procesą. Nors politologai turi būti politikos mokslininkai: daryti mokslą, o ne būti šnekėtojais. Bet šia prasme, jeigu jie yra šnekėtojai, jie ir šneka ten, kur juos užsakovai pasikviečia.

Profesionalaus, išmanančio kalbėjimo apie tam tikrus dalykus klausimas pakimba ore. Nežinau, kiek Lietuvoje dar likę politologų, kurių viešu kalbėjimu mes galime pasitikėti. Kiek jų buvo, daugelis nustumti į paraštes, kaip kad profesorius Algis Krupavičius. O tie, kurie tarnauja dvarui, jie ir yra tik dvaro politologai.

- V.Landsbergis kone aktyviausiai bjaurisi valdančiąja dauguma. Ar tokie pasisakymai yra sektina politinė kultūra?

- Manau, kad čia kyla etikos klausimas. Žmogus seniausiai yra pensijoje, kad ir kokias aukštas pareigas kažkada užėmė. Kyla pagarbos senatvei klausimas ir noro būti eteryje neturint jokių formalių pareigybių ar teisėtų svertų klausimas. Matome, kaip remiantis savo autoritetu formuojama tokia retorika, kuri jam, beje, nėra nieko nauja. Dėl to jis yra nuoseklus ir daug metų taip kalba, nepaisant to, kad priklauso kūrybinės inteligentijos sluoksniui.

Viena vertus tai galima nurašyti senatvės apraiškoms. Bet aš manau, kad tai net ne paties žmogaus problema, bet daugiau jo aplinkos. Kad jam leidžiama būti tuo įtakingu, leidžiama taip atvirai „apsigėdinti." Niekas jam nepasako. Gerbkime senatvę ta prasme, kad jeigu vyksta tam tikri senatviniai procesai, nedarykime iš to pajuokos ir tuo pačiu nedarykime iš to žmogaus kažkokio stabo.