Po švento Mikalojaus, po arklių dienos

Tradiciškai, bet visai nežiūrėdama į kieno nors norus ar planus. Štai prasidėjo tamsiausių dienų metas, nors ir trumpai pasirodanti saulė yra didžiausia dovana. Be saulės turėtume tikėtis šalčio. Tačiau pragaištingoji klimato kaita viską rikiuoja kitaip, žiemos nematyti ir net sunku spėti, kada ji prasidės.

Jau minėta klimato kaita ką tik turėjo būti karščiausių informacijos šaltinių tema - Baku mieste vyko 29-oji pasaulinė konferencija. Deja, joje nieko gero nesusitarta, didžiosios valstybės ir ypač - iškastinio kuro vartotojos ir gavėjos ignoravo šį renginį. Taigi, likome prie suskilusios geldos... na gerai - likome su savo svajonėmis ir planais, kuriuos įgyvendinti gali ir nepavykti.

Gruodžio 6-oji - švento Mikalojaus diena. Ar jums ką nors sako šis vardas? Sutinku, visai nederantis mano klausimas, nes šis šventasis laikomas šiuolaikinio Kalėdų senelio pirmtaku - jis gyveno trečiajame amžiuje po Kristaus dabartinės Turkijos teritorijoje ir garsėjo savo dovanomis bei gerais darbais. Jis dažnai vaizduojamas su trimis maišeliais: šie per maži dovanoms, juose - pinigai. Išlikusi legenda apie tai, kad viena garbinga šeima prarado savo turtus ir trys suaugusios dukterys neturėjo kraičio, o be jo tikimybės ištekėti nebuvo. Vieną vakarą Mikalojus pro namų langą vidun įmetė vieną maišelį su pinigais - vyriausiajai dukrai, kitą vakarą - antrai, po to - trečiai. To meto visuomenėje tokia „labdara" buvo be galo svarbi, sakytum - lemtinga.

Taip pat gruodžio 6-oji ir Arklių diena - ar žinote tokią seną lietuvių šventę? Neatsitiktinai ji švenčiama ant rudens ir žiemos ribos, kai daugelis sunkių darbų nudirbta, kai arkliai po daugelio alinančio darbo dienų pagaliau gali ilsėtis. Šią dieną jiems būdavo suruošiamos vaišės. Visa tai buvo savotiška padėka.

Prisiminiau vieną savo vaikystės gruodžio pradžią - tai buvo labai seniai, kai žiema prasidėdavo „laiku", o mes žiemos laukdavom ir iš karto nulipdydavome dešimtis sniego žmonių. Gražų šaltoką sekmadienio rytą ėjau savo giria, žiūrėjau į baltą žemę, pabalusias medžių šakas ir džiaugsmas netilpo širdyje: iš kur gali būti tiek grožio! Priešpiet išsigiedrijo, žadėjo dar didesnį šaltį, o aš stovėjau ir žiūrėjau į eglių viršūnėse kabančius snieguotus kankorėžius. Stovėjau ilgai, ir gamta man padovanojo ypatingą susitikimą: eglės viršūnėn nutūpė raudonplunksnis kryžiasnapis ir pragydo. Jis kopinėjo kankorėžiais, švilpavo, o aš žinojau, kad jis visai nebijo žiemos, nes kažkur ten aukštai tarp šakų yra jo lizdas, o jame patelė peri kiaušinius.

Ar tokius įvykius įmanoma užmiršti?