Priglausti didelį ir mažą

Švento Pranciškaus, gyvūnų gobėjo vardo diena pripažinta švente visiems gyviems, už mus didesniems ir mažesniems - Pasaulinė gyvūnų globos (ne „gyvūnų", kaip sako ir rašo nesusipratėliai) diena visoje planetoje sutelkia gerąsias, pozityvias jėgas paprastam reikalui - nors vieną dieną daugiau dėmesio skirti gyvūnų gerovei.

Kodėl centrine šventės figūra tapęs šventasis Pranciškus? Jis mirė 1226 metų spalio 4-ją Asyžiuje (dabar Italija), išgyvenęs tik 45 metus, įkūręs mažesniųjų brolių vienuolių (pranciškonų) ordiną ir palikęs amžius gyvuojantį, sklandantį mitą apie nepaprastą žmogaus gerumo galią... sakoma (ir rašoma), kad jo nebijojo žvėrys, o paukščiai lesė trupinius iš jo abito raukšlių. Visi skubėjo prie jo, jausdami iš šio kuklaus žmogaus sklindančią šilumą. O gal - gerumą? O gal...

Sakysite: bet tai taip nedaug, negi to pakanka tapti šventuoju? Palikime kanonizaciją tam, kas ją vykdo, kalbėkime apie žmogaus gebėjimą sudėtingoje visuomenėje (įsivaizduokite 13 amžių, laikus dar prieš mūsų karalių Mindaugą) spinduliuoti gėrį, ramybę ir susitaikymą. Atrodo, kad šiandien tai būtų nepasiekiama, nes mes lekiame, veržiamės, konkuruojame, prekiaujame... mes kariaujame... dabar mums kaip niekada būtų sunku spinduliuoti tik gėrį ir susitaikymą.

Iš esmės mes atsakingi už visą pasaulį, ir nors tokios atsakomybės mums niekas nepriskyrė, ji yra mūsų priedermė - rūpintis visais. Ypač tais, kuriuos kažkada prisijaukinome, taip nulemdami jų būtį. Jie neturi kito pasirinkimo, tik gyventi su mumis, priklausyti nuo mūsų duodamo maisto, nuo priežiūros. Visi žinome, kad šis santykis tarp mūsų ir jų ne visada būna idealus... jei būtų taip, neturėtume beglobių, nuskriaustų, vargstančių, nereikėtų steigti globos namų.

Mums sunku priimti tai, ką ne vienas „tikras vyras" pavadintų silpnumu. Mes žinome, iš kur tai atėjo, mes džiaugiamės, kad visa tai mumyse palengva nyksta. Tačiau prarasti penki dešimtmečiai paliko skaudžią žymę, skaudų paveldą - nebūtinai materialų, veikiau - dvasinį ir moralinį. Išsivaduoti iš to reikės ne mažiau laiko...

Šventojo Pranciškaus diena ypatinga visiems, kurie į „šį reikalą įtraukiami" tik akimirkai - sakykime, būna priversti dalyvauti šventiniame renginyje ir ten sakyti kalbą. Po jos, po šventės, jie gali likti vėl tokie patys... nemylintys gyvūnų, jų nesuprantantys ir negerbiantys.

Tikėkime, kad mes - ne tokie, ir tokių žmonių mūsų visuomenėje nėra. Šiandien šventasis Pranciškus būtų sutiktas kaip ir tada, prieš 800 metų: ko gero, juo stebėtųsi, jam už nugaros šaipytųsi, vadintų keistuoliu. Tačiau, kaip jūs jau žinote, tokie keistuoliai ir stumia pasaulį pirmyn, o jų idėjos gyvena daug ilgiau už juos pačius. Pagaliau - lieka mokiniai, lieka prisiekusieji, kurie tas idėjas neša į platųjį pasaulį.

Tegyvuoja švento Pranciškau idėjos ir mūsų namuose.