Propagandos metodai, arba Tik nereikia mūsų gąsdinti

G.JAKAVONIS: Kas pas mus Lietuvoje vyksta, kodėl visuomenėje vyrauja karo baimė?

N.VASILIAUSKAITĖ: Vyksta tikrai ne visuomenės informavimas apie padėtį, o tyčinis gąsdinimas. Valdančioji partija, norėdama nukreipti dėmesį nuo savo ydingo valdymo ir nuolatinės kritikos jų politikos atžvilgiu, bando visų dėmesį sutelkti į išorėje esantį agresorių. Tyčinis panikos kėlimas daromas tam, kad būtų galima užgniaužti bet kokią vidinę kritiką.

Geopolitinė Lietuvos laikysena yra tokia, kad labiau tikėtina, jog ne Rusija užpuls Lietuvą, o Lietuva užpuls Rusiją. Prisiminkime pernykštį konfliktą dėl tranzito per Kaliningrado sritį. Iš tiesų mes buvome per plauką nuo pasaulinio karo ir ne dėl Rusijos veiksmų, o Lietuvos. Lietuva vertė kaltę NATO, Europos Sąjungai, nors tai buvo tik Lietuvos vienašališkas sprendimas, niekas tam nepritarė. Tai buvo vien tik Lietuvos atsakomybė. Šis poelgis būtų suteikęs Rusijai karo priežastį.

A.KRUPAVIČIUS: Mes kuriame baimės, nepasitikėjimo, konfliktų atmosferą. Ir propagandos, ir politikos požiūriu tai yra aiškus, konkretus mobilizacijos instrumentas. Yra patikrinti būdai ir technologijos, kaip paveikti visuomenės nuomonę.

Pabandžiau sudėlioti veiksmingiausius istorijoje naudotus propagandos metodus. Pirmiausia reikia demonizuoti priešą, kad ateina rusai, jie yra priešai, barbarai, ne žmonės. Tuomet prasideda raginimas vienytis aplink valdžią vardan Tėvynės. Jeigu išeitume per šventes į gatves, tai tiek vėliavų Lietuva viešosiose erdvėse dar nematė. Beje, dabar vėliavos yra dviejų šalių - Lietuvos ir Ukrainos, kartais dar Europos Sąjungos vėliava. Mes tą vienijimąsi matėme COVID-19 pandemijos metu, kai kilo valdančiųjų reitingai. Trečias dalykas - emocija. Sukurti didvyriškumo, pasiaukojimo, kančios emociją.

Dar vienas dalykas - selektyvus faktų pateikimas. Mes nenorime matyti visumos, viso paveikslo. Kitas aspektas - kaltės ieškojimas, nes būtinai reikia surasti kaltininką, perkelti jam atsakomybę. Vienas senovės graikų dramaturgas Eschilas yra pasakęs, kad karo metu teisybė yra pirmoji auka. Iš tikrųjų mes gyvename laikais, kai tiesos nebėra, ji neegzistuojanti.

N.VASILIAUSKAITĖ: Įdomu tai, kad visa ši propaganda yra nukreipta į išsilavinusių žmonių sluoksnį, kuris buvo išnaudojamas ir per pandemiją. Tačiau būtent išsilavinę žmonės yra maustomi gatvės kišenvagių metodais, pačiais paprasčiausiais.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į Ukrainos vėliavas. Šių vėliavų iškėlimas yra ne palaikymo išraiška, ne palaikymo priemonė, o bandymas psichologiškai paveikti, kad Lietuva yra tokia pati kaip Ukraina ir viskas, kas vyksta Ukrainoje, labai greitai gali vykti Lietuvoje. Čia yra psichologinis tapatinimasis su taikiniu. Visiems buvo bandoma įteigti, kad Ukraina kovoja už mūsų laisvę. Ne. Ukraina kovoja už savo laisvę. Ukrainos ir Lietuvos užpuolimas negali būti toks pats, nes Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė. Rusijos interesas Ukrainos atžvilgiu yra visai kitoks.

G.JAKAVONIS: Kiek ši situacija yra susijusi su artėjančiais rinkimais?

A.KRUPAVIČIUS: Tikriausiai, tiesiogiai, nes reikia sutelkti visuomenę. Kadangi ekonominės, socialinės ir kitokios sėkmės valdančiajai koalicijai pastaraisiais metais nepavyko pasiekti, tai reikia pasitelkti kitus instrumentus. Vykstantis karinis konfliktas yra geras būdas, tačiau tuo nereikėtų stebėtis. Prisiminkime buvusį Jungtinės Karalystės ministrą pirmininką Borisą Džonsoną (Boris Johnson). Jo kėdė pradėjo degti per COVID-19 pandemiją, kai paaiškėjo, kad jis nesilaiko priimtų taisyklių. Ką jis tuomet pradėjo daryti? Nuvažiavo į Kijevą, jis agitavo Ukrainą kariauti.

Vėliau B.Džonsoną pakeitė Meri Elizabet Tras (Mary Elizabeth Truss), kuri taip pat veikė vykdydama agresyvią užsienio politiką. Kadangi mes neturime didelių pergalių vidaus politiniame fronte, net priešingai - pastaraisiais metais turėjome milžinišką infliaciją, maisto produktų infliacija tebesitęsia ir dabar, skurdas ir socialinis pažeidžiamumas didėja, tad nieko keisto, kad tokioje situacijoje politikai bando ieškoti kompensacijos.

Dar vienas pavyzdys - Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas, kurios vyras sankcijų laikotarpiu užsiėmė verslu su Rusijos įmonėmis. Kilo didelis skandalas, tuomet K. Kallas pradėjo aktyvią užsienio politiką, kelti šalies saugumo klausimus ir pan.

Liūdniausia, kad mes Lietuvoje neturime diskusijos, debatų, neturime keitimosi skirtingomis nuomonėmis. Čia yra mūsų didžioji problema. Pas mus vyksta „smegenų plovimas".

N.VASILIAUSKAITĖ: Po pandemijos gavome naują „baubą", kuriuo gąsdinama. Galime pamiršti, kas buvo kaltas ir kas ką blogo padarė per visus pandemijos metus, o karas Ukrainoje - tikra dovanėlė, mūsų politikai gelbstisi juo.

Atkreipkite dėmesį, kad viešieji ryšiai remiasi tokia prielaida, jog visuomenė yra banda. Politikas, kuris naudojasi viešaisiais ryšiais, turėtų būti atmestas mąstančios visuomenės, nes tai yra nusikaltimas žmoniškumui.

G.JAKAVONIS: Ką daryti, kad žmonės, eidami į rinkimus, nepasiduotų politikų manipuliacijoms ir dabar esamoms baimėms?

A.KRUPAVIČIUS: Volteras kažkada yra pastebėjęs, kad sveikas protas nėra dažnas dalykas. Aš tikiuosi, kad sveiko proto likučių mūsų visuomenėje dar yra. Kas pas mus dabar yra politika? Pas mus politika pagal savo turinį ir esmę yra tapusi viešaisiais ryšiais. Mūsų žmonės galvoja, kad politikai žino geriau, nes jie sėdi aukščiau, todėl mums yra tiesiog įdiegiamos politikų tiesos be ilgų diskusijų ir svarstymų.

Prisiminkime 1941 m. JAV prezidento Franklino Delano Ruzvelto (Franklin Delan Roosevelt) kalbą, kuri vadinama „keturių laisvių kalba". Šiandien Lietuvoje mes galime pakartoti visas keturias laisves, kurios yra privalomos civilizuotoje, oriai gyvenančioje visuomenėje. Pirma laisvė yra žodžio ir saviraiškos laisvė šalyje ir pasaulyje. Antra - laisvė garbinti Dievą savaip, tai yra, religijos ir įsitikinimų laisvė.

Trečia laisvė - laisvė nuo nepritekliaus, ekonominis, socialinis saugumas. Ketvirta laisvė - laisvė nuo baimės, tai yra, laisvė nuo karo, nuo skurdo, nuo susipriešinimo baimės. F.D.Ruzveltas pasakė, kad „tai nėra tolimojo tūkstantmečio vizija, tai yra konkretus pagrindas tokiam pasauliui, kuris pasiekiamas mūsų laikais ir mūsų kartai". Atsigręžkime į šias laisves, gal tuomet turėsime orią, teisėmis grįstą visuomenę ir politiką. Nesu tikras, kad taip atsitiks, gal dar ne laikas.

N.VASILIAUSKAITĖ: Manau, kad problema yra ne visuomenė, o žiniasklaida, kuri tyčia meluoja, specialiai pateikia fiktyvų vaizdą, kuris nieko bendro su tikrove neturi.

A.KRUPAVIČIUS: Politika yra autoritetingas tikslų ir vertybių išdėstymas. Kokias mes vertybes ir jų išdėstymą girdime iš Lietuvos politinio elito? Dabartinių politikų bei pretenduojančių tapti politikais tarpe nematau tokių, kurie galėtų formuoti autoritetingus tikslus ir vertybes.

N.VASILIAUSKAITĖ: Mūsų politikai apskritai niekam neatstovauja, jie yra uzurpatoriai, tai jie yra didžiausia problema.