1 nuotr.Kol šalies miestuose matome atvejus, kaip puoselėti restoranai užsidaro, provincijos verslininkai pasiraitoję rankoves dirba kurdami ir išlaikydami maitinimo verslą. O jis vietiniams žmonėms reiškia kur kas daugiau nei tik vietą pavalgyti.
Žmonėms reikia daugiau
Kupiškio rajono „Subačiaus Gastrobaro" savininkę Jurgitą Morkūnienę vietiniai pažįsta kaip darbščią vaistininkę, 4 vaikų mamą ir sumanią verslininkę. Moteris jau 18 metų dirba vaistininke, tačiau visuomet domėjosi verslu.
Subačiuje nebuvo jokios jaukios kavinės, į kurią vietiniai ar miestelio svečiai galėtų užsukti. Taigi daugiau nei prieš mėnesį Morkūnų šeima atidarė „Subačiaus gastrobarą". Čia siūlomi ne tik įprasti patiekalai, išrankieji gali paragauti net elnienos kepsnio su karamelizuotais burokėliais. Tiesa, šis patiekalas nebus itin pigus - 22 eurai. Jei norėtumėte paprasčiau, kainos nesikandžios - dienos sriubos kaina 1,50 euro, karšto patiekalo nuo 4,50 iki 6 eurų.
Subatėnė pasakojo, kad jos giminėje nebūta jokių verslininkų, tiek greito maisto verslas, o dabar ir gastrobaras, - viskas gimė iš noro turėti daugiau, juk šeimoje yra 4 vaikai. Ne paslaptis, kad iš samdomo darbo šeimoms nėra lengva verstis.
Subačiuje patalpas šeima įsigijo dar 2020 metais, ilgai remontavo. O Jurgita dirbdama vaistinėje kaupė atostogas, kad vėliau galėtų užsiimti gastrobaro atidarymo reikalais.
„Laikas eina, manau, grįšiu padirbėti ir vaistinėje kokiai daliai etato, nes man ten patinka dirbti. Tiesą sakant, jaučiu laimę tiek dirbdama įvairius darbus, tiek būdama su šeima. Aš visur save realizuoju. Prie sėkmės prisideda šeima, geras kolektyvas, jis kaip kumštis", - šypsojosi
J.Morkūnienė.
Pašnekovės tikinimu, gastrobaras tapo traukos vieta, čia užsuka ir jaunimas, grįžęs iš mokslų, emigrantai, svečiai, keliaujantys po Lietuvos miestelius pažintiniais tikslais. Vis dėlto labiausiai, matyt, džiaugiasi tie, kurie iki šiol neturėjo kur švęsti asmeninių švenčių ar tiesiog gražiai paminėti artimojo išėjimo anapilin. Tokiu atveju gyventojai samdydavo artimiausių miestų maitinimo įmones, kad šios atvežtų ir serviruotų patiekalus bendruomenės namų salėje.
Viskas savo jėgomis
J.Morkūnienė sako dirbanti ne vien dėl pinigų - nuoširdžiai džiaugiasi, kad gali pasiūlyti paslaugą, kurios gyventojai taip ilgai laukė. Moteris jau kupina naujų idėjų, planuose - edukacijos apie Subačių, savo krašto garsinimas per patiekalų autentiką. „Subačiaus istorija labai įdomi, čia daug lankytinų objektų. Iš toliau atvažiavę žmonės klausia, ką galima pamatyti. Šiais laikais labai madinga pažinti Lietuvą", - kalbėjo verslininkė.
Paklausta, ar sunku provincijoje kurti verslą, moteris atsidūsta, žinoma, nėra lengva. Svarbiausia turėti noro ir nuoširdžiai dirbti. Jurgita sako, jog su vyru viską kuria savomis jėgomis, neprašydami jokios valstybės paramos.
„Geriau viską savo jėgomis, kad nebūtum niekam skolingas. Jeigu nepasiseks, užrakinu duris, nors, aišku, prarandu pinigus ir energiją. O jeigu paramą paimi, tai jau įsipareigoji 5 metus dirbti, išlaikyti darbo vietas, siekti pelno, nuolat ataskaitas rašyti. Tiesiog supratome, kad per daug jau visko būtų, norėjome sumažinti rizikas", - aiškino Jurgita. Su vyru moteris pasiskirsčiusi darbus, jai - administracinis darbas, vyrui - ūkiniai, techniniai reikalai. Pašnekovė neslepia, kad dabar svarbiausia nepaleisti kokybės, nereikia nuvertinti provincijos žmonių, šiais laikais jie daug keliauja, daug ragauja.
„Atsivežame nedaug produktų, kad jie visada būtų švieži. Čia labai svarbu. Jei kokios didesnės šventės, visada pasiklausiam, ko žmonės norėtų, kad atsivežtume reikalingus kiekius žaliavos, - verslo subtilybes atskleidė Jurgita. - Man svarbiausia, kad žmonės jaustų rūpestį. Kad žmogus užėjęs jaustųsi laukiamas ir reikalingas, o ne kaltas, kad atėjo."
