Ūkininkai skundžiasi, jog vis sunkiau rasti dirbti norinčių žmonių. Svetainėje Skelbiu.lt šiuo metu ieškoma net 94-ių žemės ūkio specialistų. Ypač - traktorininkų ir melžėjų. Kokios priežastys? Vieni kaime dejuoja, jog nėra darbų, o kiti dejuoja, kad trūksta darbo rankų. Esą kaimo žmonės aptingę ir dirbti nenori. O kaip yra iš tikrųjų?
Ką siūlo?
Sprendžiant iš skelbimų, melžėjams siūlomas atlyginimas 800-2000 Eur prieš mokesčius. Matyt, priklausomai nuo to, kiek karvių tektų pamelžti. Melžėjų ieškoma skubiai, žadama jas patogiai apgyvendinti, netgi apmokėti maisto produktus. Ir tai suprantama. Karvės juk nepalauks. Todėl darbdaviams melžimo operatoriai net labai reikalingi.
Palyginus, kiek žadama mokėti mūsiškiams Skandinavijos fermose, skirtumai visai nedideli. Pvz., traktorininkas Danijoje gali gauti 2100 Eur į rankas, o Lietuvoje - 1500 Eur, kombainininkas - iki 3000 Eur į rankas. Aišku, tik sezono metu. Be to, kai kuriuose ūkiuose vis dar dirbama su senais kombainais „DON-1500", Lietuvoje paplitusiais iki 1993 m. Dabar šie kombainai jau pakeisti nors ir brangesniais, bet mechanizatoriui daug patogesniais „John Deere".
Gal karvės bijo?
Plungės rajone, vienkiemyje netoli Varnių ir Tverų gyvenantis ūkininkas ieško melžėjų, melžiančių aparatais, ir siūlo joms 800-1000 Eur į rankas. Kaip sekasi darbininkų ieškoti?
„Nekaip, - telefonu atsakė ūkininkas, - neaišku, ar jie iš viso nori dirbti. Nežinau, iš kur ta tinginystė. Jau ilgai melžėjų ieškau, Būna, kad kažkokia dirbti ateina, o po savaitės išeina. Arba po dienos. Viena atėjusi dabar buvo, tai vieną dieną atėjo, o kitą - išėjo. Sako, mes tokio darbo nenorim, mes norim tiesiog nieko nedirbti.
Ar ukrainiečius priimčiau? Kol kas tokių nebuvo.
Ar toli būtų mokykla, jei melžėja turėtų vaikų? Mano vienkiemyje, aišku, mokyklos nėra, bet už dešimties kilometrų yra. Jeigu apsigyventų, tai mokyklinis autobusiukas vaiką į mokyklą vežtų.
Aš ūkyje turiu šimtą karvių, bet yra ne viena melžėja, mes tris melžėjas samdome. O kodėl dirbti nelieka, tai nežinau. Gal karvių bijo..."
Bijo prarasti pašalpas ir lengvatas
Žemaitijoje, prie nedidelio bažnytkaimio gyvenanti 52 metų Irena Pocienė paaiškino, kodėl, nors tiek darbo pasiūlymų, žmonės vis vien neskuba įsidarbinti. Pati Irena, kol bažnytkaimyje nebuvo panaikintas bibliotekos filialas, dirbo bibliotekoje - ir knygas išdavinėjo, ir valytoja dirbo. Keliais metais vyresnis Irenos vyras Algis yra baigęs tuometinį Rietavo žemės ūkio technikumą. Įgijęs augalininkystės agronomo specialybę. Abu - žmonės darbštūs, turi nedidelį ūkelį - kelias karves, kelias kiaules, būrį vištų. Aišku, dar reikia ir karvėms prišienauti, ir daržus nuravėti. Dar ir sodas šioks toks yra su obelimis, trimis slyvomis ir penkiais serbentų krūmais.
„Jei netoliese būtų didelių ūkių, tai aišku, kad bandytume įsidarbinti nuolatiniam darbui, - pasakojo savo bėdas Irena. - Dirbčiau ir melžėja, ir veršius šerčiau, mes darbo nebijome, bet mūsų apylinkėse didelių ūkių nėra. Jei karvių tik penkiolika, o iš jų dar yra veršingų, tai ūkis savo šeimos jėgomis susitvarko, darbininkų nesamdo.
Mano Algelis laikiniems traktorininko darbams net į Klaipėdą kartais važiuoja. Kažkur išsikelti, nors dideli ūkiai net apgyvendinti siūlo, irgi negalime. O kur savo karves, kiaules, šunį, daržus paliksime? Jaunos šeimos taip pat pirmiausiai žiūrės, ar netoliese didelių ūkių yra dar užsilikusi kokia nors mokykla, vaikų darželis. Kad vaikai galėtų lankyti mokyklą. Mano vaikas irgi dar gimnaziją lanko, paauglio vieno juk nepaliksi ir į kitą rajoną neišsikelsi. Negi telefonu savo vaiką auginsi?
Taip tik atrodo paprasta - įsidarbink melžėja už kelis tūkstančius ir džiaukis. O traktorininkams dažnai siūlomi tik sezoniniai darbai. Kombaino reikia tik keliems mėnesiams, šiaudų taip pat žiemą nepresuosi. Laukų irgi visus metus nepurkši. Todėl tik atrodo, jog pinigai dideli. Gausi kelis kartus pinigų, parodysi oficialias pajamas, o „Sodra" iškart bedarbio pašalpą nubrauks (vidutinė nedarbo išmoka - 544,3 Eur). Žmonės, jeigu dirba, tai nori dirbti pagal susitarimą, nelegaliai. Arba visai nesiryžta įsidarbinti. Taip ir gyvename, iš pašalpų. Kai kurie žmonės jau taip įpratę, kad darbų net neieško.
Darbuojamės savo daržuose. Vyresni, kai jau nepajėgia, tik vištų laiko, pieno pas kaimynus nusiperka. Laimei, bent parduotuvė dar liko. Vis grasina, kad uždarys kaip paštą, kad „autolavkė" važinės. Autobusas per mūsų kaimus jau nevažinėja. Jei nori kur nors nuvažiuoti, tenka prašyti kaimyno, kad iki Kryžkalnio pavežėtų. Bet vasarą dar neblogai - visada rasi, ką veikti. Nuvažiuojame dviračiu į miškus pauogauti, pagrybauti. Vyras tai stogą kokios nors trobelės pataiso, tai traktoriumi padirba. Viską jis moka, tik savo žemelės mažai teturime.
O žiemą jau liūdniau. Gyvulius pašeri, pečiuką pasikuri - ir žiūri serialus. O kai vaikas gimnaziją baigs, iš namų į miestą išeis, o gal ir į užsienį išvažiuos, visai bus liūdna. Ir taip mūsų kaime beveik vienos našlės. Dar mano Algelis likęs, vienas jau labai senutis našlys ir keli senberniai. Kunigas - ir tas iš kitur į pamaldas atvažiuoja. Taip ir gyvename..."
Komentuoja Žemės ūkio rūmų pirmininkas, dr. Arūnas SVITOJUS:
Įdomu, kas eitų už 1000 eurų mieste dirbti? Sutinkate, jog tai mažai?
O melžėjos darbas labai sunkus. Tenka ne 7-8 valandas dirbti - darbas prasideda 6 val., o baigiasi 20 val. O kartais dar būna ir naktinės pamainos. Fermose drėgna, kvapai, visą laiką reikia būti ant kojų, o žmonės dar galvoja, kad kaimo žmogus turi dirbti vos ne už dyką.
Melžėjos darbas yra labai kvalifikuotas, nes melžimo aparatai yra susieti su robotais, skaitliukais, elektronika. Tai nereikia norėti, kad, kaip anksčiau buvo, kai kaimo kumečiai, baudžiauninkai dirbo beveik už dyką. Tokia nuomonė labai stebina. Atlyginimas paprasto jaunimo, kuris mieste sėdi prie kompiuterio - vidutiniškai 2000 eurų, jei gerai programuoja - 4000 eurų, o kaime sako - eik sunkų darbą dirbti visą dieną neatsisėsdamas už 1000-1500 eurų, nes 2000 eurų niekas neduoda, tik žada.
Kitas dalykas - visame pasaulyje trūksta žemės ūkio darbininkų. Todėl yra perspektyvūs šeimos ūkiai. Tokiuose ūkiuose dirba tik šeimos nariai ir nėra jokių kitokių darbininkų. Reikia suprasti, kad mes jau nesame kolūkinė santvarka, nes darbininkų neranda buvę kolūkiai, tapę bendrovėmis, kai storas šeimininkas tik žiūri į ekraną, kaip dirba jo darbininkai. Taip neturėtų būti. Prancūzijoje, Švedijoje, Kanadoje, JAV dirba didesni ar mažesni šeimos ūkiai ir tie ūkiai verčiasi žemdirbyste ar gyvulininkyste tik tiek, kiek šeima su tuo susitvarko savo jėgomis. Jeigu šeima stipri, tai turi 200-500 karvių. Esu buvęs šeimos ūkyje, kur melžiama 5000 karvių, nes apie 15 šeimos narių yra pasidalinę funkcijas ir jiems padeda technologijos. Šeria ir melžia robotai. Mes irgi pereiname prie tokio lygmens, kai žmones pakeičia automatizuotos linijos. Todėl samdinys tokiuose ūkiuose jau kolūkinė atgyvena.
O sezoniniais darbuotojais gali kelis mėnesius padirbėti jaunimas. Netgi šiltnamiuose nereikia daug darbuotojų. Danijoje per sezoną atvažiuoja darbininkai iš trečiųjų šalių, padirba 3-4 mėn. ir išvažiuoja. Ten nėra prancūzo, dirbančio ūkyje pas prancūzą, o vokiečio - pas vokietį. Italų ūkiuose irgi sezoniniais dirba tik atvykusieji iš Nepalo, Hondūro, Ganos.