Ruošiantis ilgai vasarai

Paskutinių metų patirtys mus skatina į viską žvelgti kitaip - juk pernai vasariški orai, šviesa ir jauki šiluma užsibuvo iki rugsėjo galo. Tą priėmėme lyg įprastą dalyką, per daug nesistebėjome ir neklausinėjome vieni kitų: o kada baigsis vasara?

Tikėtina, kad ir ši vasara užtruks ilgiau. Kiek? Kol kas to pasakyti negalėtų niekas, nes visa Europa ir visas pasaulis prognozėse gerokai pasimetę. Galima tą suprasti: kai kur nelijo pusę metų ar dar ilgiau, kai kur vasaros potvyniai semia miestus, sukeldami baisias pasekmes. Gamtoje valstybių sienų nėra, todėl tikrai neįmanoma atsiriboti ir kalbėti apie ,,savo" orus.

Antra vertus, net Lietuvoje tarp regionų yra ryškūs skirtumai: dzūkų šiluose retai kada drėgmės būna per daug, o kalvotoje Žemaitijoje tai visai įprasta būsena.

Vasara su visom jos sąlygom ir keistenybėm (jas sukelia klimato kaita) mūsų suprantama vis kitaip. Ūkininkams ji dažniausiai per sausa, senjorams - per karšta. Visi sutariame dėl vieno: drėgmės, kuri svarbi žemės ūkio kultūroms, visiems augalams ir gyvūnams. Rugpjūty dar daugelio mūsų atostogos, todėl labai tiktų grybauti.

Grybai, kaip žinome, gyvena kitaip, nei augalai, iš nukritusių sporų jie neauga - tam turi miško paklotėje, dirvoje susidaryti atitinkamas grybienos tinklas, drėgmės ir šilumos veikiamas jis išauga ir paviršiun iškelia vaisiakūnius - grybus. Manykime, kad jie savo paskirtimi kažkuo panašūs į augalų žiedus - jų funkcija subrandinti ir paskleisti sporas.

Grybavimas - mūsų mėgiamiausias užsiėmimas tada, kai turime pakankamai laiko; atrodo, kad tokius jausmus grybams ir tokį pomėgį turime tik mes ir mūsų kaimynai lenkai. Ar visada grybaujame ,,iš bado"? Na gerai, ar grybus renkame tik sau pavalgyti ir ar jų imame tiek, kiek tam kartui reikės? Ilgai nesvarstę atsakysime: tikrai ne, mes renkame visus valgomus grybus, kuriuos tik randame. O jų kartais būna netikėtai daug. Štai ir pasklinda žinia apie parsivežtus tūkstančius baravykų, kurie netilpo į automobilį. Bet kas buvo po to?

Pasirodė, kad patiems jų tiek nereikia, todėl teko siūlyti giminėms, kaimynams; vieni ėmė, kiti mandagiai atsisakė sakydami, kad visos podėlio lentynos užimtos. Tokie atvejai - ne vienetiniai, mes labai dažnai grybaudami, uogaudami ar ką nors kitą iš gamtos imdami, mes plėšiame šiuos išteklius neregėtais kiekiais ir po to viską pragaišiname. Ar tai gamtos dovanos? Kokios gali būti dovanos, jei mes nei prašę, nei atsiklausę viską pasiėmėme. Be to, gamta viską augina sau, ne mums.

Lietuvos gamtai naudojimas nėra naujiena - ne vieną amžių kertami ir naikinami miškai (iš kur atsirado derlingųjų dirvožemių plyni laukai - tik iškirtus girias), gaudomos žuvys, medžiojama, renkama, kasama viskas, ką tik galima nutverti. O kas gamtai grąžinama?

Reikėtų gerai pagalvoti prieš atsakant, nes iš karto jokia mintis galvon neateina. Bet gal nėra ką grąžinti... juk grybų nepasėsi, žuvų nesugrąžinsi... Bet galima grybų neplėšti, girių taip plėšriai nekirsti, žuvų negaudyti, pievų, jei to nereikia gyvybiškai, nešienauti iki rudens. Ir niekas neturėtų teisės tvirtinti, kad senas miškas yra nykstantis, prarastas... kad jį reikia iškirsti, taigi - sunaikinti. Taip įsijautę galime nusivažiuoti nežinia kur...

Daug ką galėtų išspręsti vasara: tegu visi išeina, pamato, kokia graži Lietuva, ir pradings noras ją plėšti (čia turiu omenyje gamtą). O gal aš klystu?