Taigi, atėjo metas vasaros viduriui. Ar tik ne per anksti vasarą dalijame pusiau?
Galima suprasti visus: juk po keleto dienų šventa Ona, labai svarbi vasaros šventė, priskiriama prie vasaros užbaigtuvių. Tiesa, šiandien su tuo galima ir nesutikti, nes viena žinoti, o kita - matyti ir jausti. Kaip ten buvo iš tikro, pasakysime po poros mėnesių, jau rudens pradžioje.
O dabar - vasara ir Šventos Onos laukimas. Bent keletoje bažnyčių tą dieną bus švenčiami atlaidai, o didžiausią šventę Ona nuo seno dovanodavo kiekvieniems namams, nes būtent Oninės buvo rugiapjūtės ir naujos, šviežios duonos pradžia. Dabar labai sunku tą paaiškinti, mes rugių neauginame ir ruginės duonos nevalgome, nes jos kepti niekas nemoka. Arba - iš keistų rugių, kokius dabar sėja, skani duona neišeina... arba... taip taip, pati skaniausia duona buvo vaikystėje, kai užtekdavo į ranką nutverti jos riekę ir pasaulis tapdavo labai gražus. Tada valgytos duonos skonis išliko, o tai, ką po to visą gyvenimą valgėme, buvo daug prasčiau ir ne taip skanu...
Galime sakyti, kad dabar pasimetė viskas - rugiapjūtė, šienapjūtė, vasara... ir mes. Tokių dalykų nefiksuoja istorikai, jų neužsirašo metraščiai, jau nekalbant apie valstybės įstaigas, renkančias statistinius duomenis. Gal ir gerai, kad taip, nes sunku įsivaizduoti, ką jie ten užsirašytų... kiek temperatūros buvo, kiek kritulių iškrito... dar - kiek javų prikūlė... Kaip tai paprasta ir vargana, tokiems dalykams visai nereikia jokių tarnybų.
Paaiškinsiu, kodėl taip sakau. Visų pirma, šie skaičiai nieko neduoda - praeis dešimtmetis, ir jie bus beverčiai. Kodėl? Nes niekas nefiksavo pradžių pradžios, ištakų: kaip radosi vasara, koks buvo pavasaris, žiema, kaip tirpo sniegas, kaip dirvožemį pustė vėjai, visi skaičiai paimti iš oro, nesurišami su niekuo realiu.
Sakysite - juk taip visada buvo! Jūs neteisūs! Taip nebuvo, kiekvienas ūkininkas (čia kalbu apie prieškarį, kai ūkininkai buvo „tikri", auginti savo žemės), kalbėdamas apie savo derlių, galėjo smulkiai pasakyti, kas lėmė didesnius ar mažesnius aruodus. Kodėl jam tai buvo svarbu? Nes kitąmet vėl reikės sėti, galvoti pačiam...
Klimato pokyčiai, kaip atsakas į nedorą mūsų elgesį su Žeme, užgriuvo mūsų planetą ir nepaliko optimistų ar skeptikų - viskas yra taip akivaizdu, taip tikra, kad visuomenė privalo būti vieninga. Žiūrėk, italai labai vieningai traukia į šiaurę... nes vasarą karšta, lietaus nėra. Suomijoje, Lietuvoje ar Švedijoje, kurias kemperiu pasiekti yra paprasta, galima praleisti porą kaitros mėnesių ir sugrįžti vynuogių skinti. Bet tai tik pradžia... ko reikia tikėtis po 20, po 50 metų?
Ko jau ko, bet karščio šią liepą plūstelėjo iki valios. Arba - net dar daugiau. Ar yra būdų, kad būtų vėsiau?
O taip, ir tie būdai paprasti - pavyzdžiui, žali pasaulio miestai atspindi tik trečdalį ar penktadalį šilumos, kurią spinduliuoja medžių, vejų, parkų neturintys miestai.
Sakysite: kur tokių yra? Pas mus, Lietuvoje! Pasižvalgykite patys, ir rasite atsakymą.