Slaugytojų kasdienybė: didelis darbo krūvis, menka alga, bet dėkingi pacientai

- Kokia slaugytojų kasdienybė?

- Slaugytojų darbas visais laikais buvo labai sudėtingas ir atsakingas. Be abejo, keičiasi slaugos samprata, šiais laikais slaugytojai parengiami visai kitaip nei prieš 20 metų. Slaugytojas savarankiškesnis, tas, kuris gali teikti tam tikrą paslaugų spektrą savarankiškai.

Praktikoje daugiausia tai darbas su sergančiais ligoniais arba su tais, kurie atvyksta į pirminės sveikatos priežiūros centrus; konsultuoja pacientus, kurie turi lėtinių ligų. Darbas įvairus.

- Slaugytojų Lietuvoje vis dar trūksta?

- Tikrai taip, Lietuvoje, Europoje, visame pasaulyje jų trūksta. Tai senstančios visuomenės problema, kai reikia daugiau slaugos paslaugų ir lėtinių ligų paplitimas didėja. Trūksta ir slaugytojų, ir slaugytojų padėjėjų. Ir pati slaugytojų bendruomenė sensta. O nauji žmonės ne visuomet juos pakeičia.

Regionuose turime tokių pavyzdžių, kai pensinio amžiaus sulaukusio slaugytojo tiesiog prašoma neišeiti iš darbo ir dar padirbti. Ieškoma galimybių prisiderinti prie jo poreikių, pageidavimų dirbti galbūt ne visu etatu ar noru paskirti į „lengvesnį" skyrių. Jaunus žmones į regionus yra sudėtingiau pritraukti.

- Ar jauni žmonės noriai renkasi slaugytojo profesiją?

- Renkasi, dalis studentų nubyra susidūrę su praktikos realybe, su sunkiomis studijomis, tačiau nemažai studijas baigia ir ateina dirbti į sveikatos priežiūros įstaigas. Ir mes patys biure turime darbuotoją, kuri dalį laiko dirba pas mus, o dalį - sveikatos priežiūros įstaigoje.

- Slaugytojų trūksta, kas užpildo tas nišas?

- Ne visada užpildo, kartais lieka dirbti mažiau slaugytojų, bet didesniais darbo krūviais. Taip pat įstaigos stengiasi prisikviesti daugiau slaugytojų padėjėjų, jeigu yra darbo, kuri gali atlikti padėjėjas. Vis dažniau kalbama apie slaugytojų pritraukimą iš užsienio, tačiau kalbama ne tik apie teigiamus dalykus, kad štai atvyks ir dirbs, bet ir apie kalbos barjerą, išsilavinimo atitikimą ES teisės aktų reikalavimams. Nėra taip lengva. Žinoma, turime karo pabėgėlių iš Ukrainos. Iš pradžių dirba slaugytojo padėjėjais, mokosi lietuvių kalbos, kelia kvalifikaciją, kad galėtų dirbti ir slaugytojais.

- Kaip slaugytojams neperdegti darbe?

- Slaugytojai nepratę apie tai kalbėti, ir ne visuomet atpažįsta savo būseną. Kiek atliekama įvairių apklausų ir tyrimų, perdegimo, psichoemocinio streso problemos yra labai išplitusios slaugytojų bendruomenėje. Tai susiję su dideliu darbo krūviu, su sudėtingomis darbo sąlygomis, bendravimo ypatumais, nes tenka kalbėti su sergančiais žmonėmis, kurie būna dirglūs ir sunkiau priima aplinkos pasikeitimus, jei yra stacionare.

Psichologai skiria daug dėmesio patarti, bet nėra taip paprasta įgyvendinti, nes pirmiausia turi būti darbo ir poilsio režimas, adekvačiai suderintas darbo krūvis, kad nebūtų papildomo bėgimo iš vienos vietos į kitą. Ir pačioje įstaigoje bendravimo kultūra turi būti, komandinis darbas, profesionalus bendravimas, be pakelto balso.

Kad slaugytojas būtų gerbiamas kaip lygiavertis komandos narys. Ne visuomet taip yra, tikrai girdime nusiskundimų, sulaukiame skambučių, kad trūksta elementaraus žmogiško bendravimo tiek su administracija, tiek su kolegomis gydytojais, tiek su pacientais. Kultūra turi keistis nuo pačios administracijos, vadovo.

Slaugytojas pastebi labai daug dalykų, ir apie pacientą gali suteikti labai daug vertingos informacijos.

- O pacientai pačiais slaugytojais pasitiki?

- Pasitiki. Yra kompetencijų plėtra šiandien. Tikrai pasitikėjimas auga. Žinoma, ne visur tas yra, bet einame į priekį.

- Slaugytojų darbas geriau apmokamas?

- Darbo užmokestis didėja. Priklauso nuo įstaigos, vienur gali uždirbti ir 1500 eurų. Regionuose yra pritraukimo priemonės, regionuose gydytojas gauna tikrai didelę finansinę išmoką, o slaugytojo vienkartinė išmoka gali būti 200 eurų. Bet vienkartinė išmoka visų problemų neišspręs.

Kaip profesinė organizacija sulaukiame skambučių, kur prašoma padėti parašyti raštą įstaigos vadovui, padėti derybose susitarti dėl darbo užmokesčio didinimo. Žinoma, norėtųsi, kad darbo atlygio augimas būtų spartesnis.

- Slaugytojai turi kokių privilegijų dėl jų pačių sveikatos priežiūros, nes juk jie atiduoda save kitiems pacientams.

- Priklauso nuo darbo vietos, jeigu dirba pirminiame sveikatos priežiūros centre, kuriame yra teikiamos sveikatos patikrinimo paslaugos gyventojams, tai slaugytojas, kaip įstaigos darbuotojas, greičiausiai turi tam tikrų privilegijų, kad patektų pas specialistą greičiau. Tačiau bendros sistemos ir bendros tendencijos tikrai neturime, kad štai slaugytojas turėtų prioritetą tikrinantis sveikatą.

Tai šiek tiek skaudina, nes slaugytojai ir fiziškai labai sunkiai dirba, nes pacientus reikia ir kelti. Slaugytojo darbas ir fiziškai, ir emociškai labai sunkus. Atsiranda ir aukštas kraujospūdis, kitos lėtinės ligos grynai nuo streso darbe.

Aš labai norėčiau, kad ministerija ir kitos valdžios institucijos susirūpintų slaugytojų darbo krūvio reglamentavimu.

Suprantu, kad slaugytojų trūksta, bet vis tiek turi būti patvirtintas ne rekomendacinis, o privalomas dokumentas, kuris numatytų, kiek pacientų gali prižiūrėti vienas slaugytojas stacionare; kiek - pirminėje sveikatos priežiūroje; kiek turi būti pagalbinio personalo, slaugytojų padėjėjų. Nes tai atsiliepia tiek slaugytojų sveikatai, tiek pacientų pasitenkinimui, kiek jie greitai ir operatyviai gali gauti sveikatos priežiūros paslaugas.

Darbo krūvis - opi problema, ir apie tai kalbama ne vienerius metus. Reikia spręsti, reikia griežtesnio reglamentavimo, bet turime tik deklaratyvius dokumentus, kad bus sprendžiama.