Sniego taku Velykų link

Atrodo, kad būtent tą „nelauktąjį" pavasario intarpą matėme ir išgyvenome. Po šiltų dienų jis buvo ne toks smagus. Bet turėtume būti realistai: kitaip pavasaris tiesiog „nesigauna". Kontrastai, kaita yra jo kūrybos variklis.

Ką matėme šią savaitę? Žinoma, daug kur baltavo sniegas ar sniegelis, kitur šalčio užteko tik sidabrinei šarmai.

Ir vėl buvo jautru žiūrėti į sniegelį, krentantį ant žydinčių girios augalų, ant ievų, žilvičių ar miškinių serbentų lapelių, girdėti po kojomis dunksinčią įšalusią žemę. Taip būna dažnai, ir kad ir kokia atrodytų lepi jauna žaluma, ji atlaiko viską ir nežūsta.

Žinoma, šiandien kai kur rasite juodus - vadinasi, apšalusius lapelių pakraščius. Bet tai tikrai niekaip nepaveikia pačių lapų - jie greitai išsilygins, sužaliuos.

Kai kas sakė, kad vėsa sustabdys gyvąją gamtą. Galbūt, net paukščius, kurie sugrįžo, grįžta, suka lizdus ar net skuba perėti. Kur ten! Ar matėte, ar girdėjote, kaip optimistiškai prie jūsų lesyklų, sodo obelyse rytais giedojo zylės, kaip čirškavo žvirbliai ir švilpavo varnėnai?

Jie visi paneigė gandus apie silpnumą, apie žiemiškų orų sugrįžimo baimę. Jie nieko neišsigando!

Tai nutinka kiekvieną pavasarį, kai gamtos proveržis sustoja, o mes svarstome, kuo tai naudinga pačiai gamtai ir jos vaikams. Yra vienas paaiškinimas - galbūt taip sulaikoma, suturima nuo perdėto skubėjimo? Juk kartais taip būna, kad viskas auga, dygsta, sprogsta ne jiems skirtu laiku, per anksti. Tada vėsos tarpsnis yra labai logiškas ir suprantamas net žmonėms. Neturime jokios priemonės ar programos, galinčios patvirtinti šio spėjimo tikrumą. Tačiau tuo tikėti galima.

Vėsa ir mums buvo šioks toks atokvėpis nuo pavasario - nors taip galėjome teisintis, kai nedarėme vieno ar kito darbo. Dabar viskas pasikeitė, nes ateina tikroji šiluma. Čia pat Verbos, jų sekmadienis turi šventumo, kartu ir džiaugsmo, lengvumo, laimės ženklų. Kai visa tai tenka iš karto, galime pasijusti labai gerai... ypač jei iki tol tikrai darėme visus reikiamus darbus, tinkamai ir nuoširdžiai bendravome su visais, jų neskirstydami ir nerūšiuodami.

Verbos - savaitė prieš Velykas. Ši šventė gimė seniai - tada Kristus įžengė į Jeruzalę, o jam po kojomis klojo palmių šakas, jį taip sveikindami. Dėl to daug kur šis sekmadienis ir vadinamas Palmių diena, o ne Verbomis.

Mums Verbos asocijuojasi su žalumynų puokštele, su ėgliu (kadagiu), karklu, žilvičiu, beržu. Tiesa, ne visur tokią puokštę surinksi - daug kur Lietuvoje neauga kadagiai. Kai kas šią problemą išsprendė seniai, prie savo namų ar miške pasodinę bent keletą mūsų krašte augančių kadagių. Kiti žvalgosi į kaimynus...

Vilnius krašte verbos dar kitokios - tai nepakartojami meno kūriniai, sudėlioti, suraišioti, sukomponuoti iš įvairių laukinių ir darže išaugintų, namuose sudžiovintų augalų. Tai - unikalūs kūriniai, kokių be mūsų nepasiruošia niekas.

Verbų dieną jokių darbų nedirbame - tik tai, ką daryti būtina. Tačiau yra šventų darbų, kad ir neršti keliaujančių varliagyvių apsauga, jų surinkimas prie apsauginės tvorelės ir pernešimas į kitą, saugią kelio pusę. Šventą dieną leidžiamas ir gandro lizdo sutvarkymas, jei to tikrai reikia. Tai - šventi darbai, vadinasi - jie taip pat yra Šventės dalis.