Susipešė Lietuvos desovietizuotojai

V.Karčiauskas nesutiko, jog posėdis būtų filmuojamas, o vėliau pareikalavo nutraukti ir garso įrašinėjimą. Dėl sutrikdyto darbo, kai, Vilniaus savivaldybės pageidavimu, turėjo būti nagrinėjama ir pulkininko Kazio Škirpos atminimo lentos teisėtumo klausimas, komisijos nariai nutarė kreiptis į Seimą. Motyvuodami, jog komisija nėra pavaldi LGGRTC. Pastarojo atstovai paaiškino, jog centras tiesiog atlieka jau seniai numatytas viešinimo procedūras, susijusias su Desovietizacijos komisijos darbu. Ši komisija yra demokratinio valdymo sąrangos institutas, todėl jos nariai turi viešųjų asmenų statusą. Esą taip stengiamasi išvengti ir melagienų.

Tačiau komisijos pirmininkas V.Karčiauskas sakė neabejojantis, jog pirmoji vieša transliacija pasirinkta ne atsitiktinai. Todėl posėdis buvo nutrauktas. Be to, V.Karčiauskas įspėjo komisijos narius, kad jau yra bedarbis. Mat LGGRTC ką tik nutraukė su juo darbo sutartį, nors ji ir taip buvo sudaryta tik iki lapkričio. Tačiau, anot V.Karčiausko, jo vadovaujama komisija vis vien dirbs pilnu tempu.

V.Karčiauskas sakė manąs, jog LGGRTC generalinio direktoriaus A.Bubnio aplinkoje yra žmonių, kurie dirba kitai valstybei.

Kas dar nepatiko?

V.Karčiauskas jau anksčiau piktinosi, jog LGGRTC stabdo desovietizacijos procesą. Be to yra 12 paminklų, kurie galimai yra pastatyti be leidimų ir teisiškai nereglamentuoti. Neskubama šių paminklų įteisinti ir perduoti savivaldybėms, kad juos tinkamai prižiūrėtų. Tarp šių paminklų yra ir skirtų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarams - Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Jonui Žemaičiui-Vytautui bei kitiems.

Kai kurie centre dirbantys asmenys taip pat įtaria, jog Kazachstane statant memorialą lietuviams, ukrainiečiams ir japonams, 1948-1955 m. kalėjusiems Balchašo ir Rytinio Kounrado ypatinguose lageriuose, buvo išleista per daug LGGRTC pinigų nebūtinoms kelionėms ir per didelėms delegacijoms. Kiek kainavo kelionės ir pats memorialas - visuomenė nežino.

Anksčiau V.Karčiauskas yra raštiškai kreipęsis į LGGRTC vadovą A.Bubnį.

„Drįstu teigti, - rašė V.Karčiauskas, - kad dėl man nežinomų priežasčių jūs sabotuojate Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo įgyvendinimą ir slepiate galimai neteisėtai pastatytų ir visuomenei pavojingų paminklų atvejus bei jiems projektuoti ir statyti galimai neteisėtai panaudotų visuomenės lėšų atvejus."

A.Bubnys į tai atsakė, kad kolegos V.Karčiausko skambūs kaltinimai dėl jo paties vadovaujamos komisijos darbo trukdymo neturi jokio pagrindo. Priešingai, kaip teigė A.Bubnys, jis asmeniškai atliko sprendimus, kurie palengvino Desovietizacijos komisijos darbą. Tiek sprendžiant komisijos narių atlyginimo klausimus, tiek organizuojant komisijos posėdžių aprūpinimą. Esą kolega V.Karčiauskas turėjo asmeninį A.Bubnio pasitikėjimą bei visus įgaliojimus įgyvendinti tas iniciatyvas dėl kurių pats dabar pateikia LGGRTC kritiką. O minimų paminklų eksploatavimo bei priežiūros klausimais rūpinasi centro Memorialinis departamento Istorinės atminties įamžinimo skyrius. Darbai bus baigti 2028 m.

Kontroliuos labiau

Seimas įsteigė Desovietizacijos komisiją 2023 m. vasarį, o tų pačių metų gegužę įsigaliojo Dekomunizacijos įstatymas, draudžiantis viešinti totalitarizmo simbolius. Komisiją sudarė 9 nariai, kurie 2023 m. už savo darbą net negavo atlyginimo. Komisijos pirmininku Seimas paskyrė V.Karčiauską, kurį Seimo nariams rekomendavo ne kas kitas, bet LGGRTC vadovas A.Bubnys. Pristatęs V.Karčiauską kaip paveldosaugos specialistą, turintį 30 metų darbo stažą. Bet A.Bubnys nežinojo, jog V.Karčiauskas buvo gavęs nuobaudų, nes leido Antakalnio kapinėse statyti paminklus su sovietine simbolika. Tiesa tuo metu dar nebuvo priimtas Dekomunizacijos įstatymas, todėl V.Karčiauskas neturėjo teisinio pagrindo tą sovietinę simboliką drausti.

LGGRTC jau dirbęs A.Bubnys, Seimui slapta balsuojant, penkių metų kadencijai buvo paskirtas centro vadovu, kai Seimas 2021 m. balandį atleido ankstesnį vadovą Adą Jakubauską. A.Bubnio kadencija baigsis 2026 m. birželį. Dabar šis centras ruošiamas reorganizacijai. Centrą valdys, jo biudžetą prižiūrės bei metines ataskaitas tvirtins spalį steigiama 11-os narių taryba, į kurią po vieną narį deleguos Istorijos institutas, Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Vyriausybė, Prezidentūra ir LGGRTC. Dar du asmenis deleguos Seimas, o rektorių konferencijai atstovaus 4 jos atstovai.

Centro optimizacija jau prasidėjo. Teigiama, jog V.Karčiauskas atleistas dėl LGGRTC optimizavimo, nes to proceso metu buvo atsisakyta V.Karčiausko užimamos generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigybės. Esą šios funkcijos dubliavosi su centro Memorialinio departamento vadovo darbu.

Komentuoja buvęs LGGRTC generalinis direktorius Adas JAKUBAUSKAS:

Man sunku būtų pasakyti, kad centre yra žmonių, dirbančių ne mūsų valstybei, bet kad ten dirba žmonių su komunistine praeitimi - tai tikrai. Bet ar galima būtų juos prilyginti prie tų, kurie ne Lietuvai dirba? Turbūt kad ne, negalima. Nors iš moralinio taško žiūrint, LGGRTC neturėtų dirbti tie, kurie ėjo atsakingas pareigas komunistų partijoje.

Kai aš buvau LGGRTC generaliniu direktoriumi, tos Desovietizacijos komisijos dar nebuvo. Ar galima tokios komisijos posėdžius viešinti - filmuoti, įgarsinti? Čia vienareikšmiško atsakymo neturiu, bet, ko gero, tokie posėdžiai turėtų būti ne vieši, nes komisijos nariai - fiziniai asmenys ir turi privatų gyvenimą.

Ar įmanoma LGGRTC dirbti, kai nuolat bruzdesys kaip avilyje? Matote, ten labai keista atmosfera. Atrodytų, kad ten, ko gero, turėtų būti labai patriotiškai nusiteikę asmenys, bet ten yra didelis interesų konfliktas tarp skirtingų žmonių ir centro departamentų. Aš galiu tik vieną pasakyti, kad per 20 metų centre pasikeitė 1500 žmonių. Tai reiškia, kad tokioje nedidelėje institucijoje darbuotojai keitėsi kas tris mėnesius, kas pusmetį ir pan. Viena priežasčių - nepatrauklūs atlyginimai, bet galbūt žmonės dar ir negalėjo savęs iki galo realizuoti. Gal žmonės nusivylė, kad centre idealizmo trūksta - šito aš negaliu pasakyti, bet tokia mintis būtų logiška. Yra trintis tarp senųjų ir vadinamų moderniųjų istorikų, kurie istoriją traktuoja kiek kitaip. Lenkai turi posakį „ratio stanu" (valstybės santykis), tai yra, kas naudinga valstybei. Lenkai vadovaujasi valstybine logika, o pas mus tokio supratimo nėra, todėl istorija yra tampoma taip, kaip kam patinka. Buvo pažymos keistos apie Tadą Ivanauską, Petrą Cvirką, Salomėją Nėrį. Ir nesurado istoriko, kuris galėtų tokias pažymas parašyti, bet surado vieną žurnalistę. Ji ne trijų puslapių pažymas, kurių žanras labai trumpas, parašė, bet 50 puslapių kūrinius su laikraščių citatomis. O dėl T.Ivanausko buvo dar kitaip. Kreipėsi žmonių grupė, kuri norėjo panaikinti jo vardą Zoologijos muziejaus pavadinime ir galbūt sunaikinti jo sodybą Obelynėje. Tai tikrai buvo labai negražu, siekta savų interesų. O tokių dalykų gali būti ne vienas ir ne du...