Panevėžio ir Kupiškio rajone 400 ha augalininkystės ūkį turintis ūkininkas Irmantas Petrulis tikina, jog žemdirbio veikla - kupina iššūkių, bet įdomi ir prasminga.
„Tinginystei tokioje srityje - ne vieta. Turi būti pasiruošęs dirbti, negailėdamas jėgų", - šypsosi jaunas vyras.
- Kaip susidomėjote ūkininkavimu?
- Tėtis dar 1994 metais įregistravo ūkį, atsiėmė žemes iš kolūkio, po truputį pradėjo ūkininkauti, o 2007 metais aš registravau ūkį savo vardu. Tėvuko jau 4 metai nebėra. Taigi aš tęsiu tą veiklą. Auginu kviečius, rapsus, pupas, žirnius, turime ir sėklinės medžiagos, auginame vikius tiek žieminius, tiek vasarinius, šiek tiek dobilų dėl sėjomainos. Tai standartinis augalininkystės ūkis.
- Sėkloms auginate ekologiškai?
- Taip. Eksperimentuojame su ekologine žemdirbyste, kad būtų galima be chemikalų dirbti, tam tikrus laukus skiriame ekologijai. Ir tie vikiai pas mane atėjo su mintim, kad mažinčiau pesticidų naudojimą. Dabar labai sunku nuspėti gamtą, plius, kai prasidėjo karas, trąšų kainos neadekvačiai sukilo, suprantame, kad reikia išmokti dirbti su minimaliomis sąnaudomis.
- Papasakokite daugiau apie vikius.
- Vikis vienas neauga, jis auga kartu su atramine kultūra, tai gali būti kviečiai, kvietrugiai. Vikis, kaip vijoklis, jei jis augtų vienas, fiziškai negalėtumei nuimti derliaus. Vikius mes auginame su pupomis, nes jų brandos laikas panašus. Pupos - stambus augalas, jos prilaiko vikį. Auginu kultūras, kurios labiau užgožia žemę, taip vykdau piktžolių kontrolę. Nes, pavyzdžiui, kviečiai tiek daug neužgožia ploto, tada yra vietos piktžolėms vešėti.
Vikis yra baltyminis augalas, skirtas pašarams. Ši kultūra yra baltymingesnė, maistingesnė nei pupos, žirniai. Lietuvoje vikiai nėra labai populiarūs, bet Europoje tai labai sparčiai populiarėjanti kultūra. Šiandien vikių poreikis yra didesnis nei pasiūla.
- Kur parduodate produkciją?
- Daug parduodame estams, latviams, paradoksalu, atvažiuoja estai iš Saremo salų ir perka miežius, 20 eurų daugiau už toną moka nei vietiniai supirkėjai. Žirniai, pupos, miežiai išvažiuoja.
- Gamta nenuspėjama, žiemos - švelnios, kaip tai atsiliepia derliui?
- Žiemų būta visokių, pamenu, kai prieš keletą metų sausį išsikasinėjau kviečius, nes nebuvo jokio įšalo, kviečiai buvo su baltomis šaknelėmis, vegetacija vyko. Ar čia blogai? Na, pavyzdžiui, anglai kulia rekordinius derlius ir ten žiemos panašios kaip pas mus. Didžiausias švelnios žiemos trūkumas yra tai, kad neįšąla visi kenkėjai. Ūkininkai labai apriboti dėl insekticidų naudojimo. Taigi labiausiai nukentės intensyviai žydinčios kultūros, ypač rapsai. Rapsus kenkėjai labiausiai graužia.
Kai žiemą gilus įšalas, kenkėjai, tūnantys žemėje, žūva. Dar įdomus faktas, kad augalai ir gegužės mėnesį gali nušalti, taip buvo man dvejus iš eilės metus su žydinčiais rapsais.
- Kalbant apie augalų apsaugos priemones, ko ūkininkai daugiausia sunaudoja?
- Sakyčiau, herbicidų. O fungicidai yra labai brangus produktas, jeigu nėra poreikio, tai ir nenaudojama. Kai vasara sausa, vėjuota, augalų ligos neplinta, kam duoti tuos chemikalus? Visi ūkininkai skaičiuoja kiekvieną eurą. Jeigu drėgna, tankus pasėlis, plinta ligos, tada taip, fungicido reikia.
- Uždirbti pavyksta?
- Jeigu mes dirbame, vadinasi, pragyvename. Mano vienas kaimynas gerai sako: neskaičiuokime metų, paimkime penkmetį ir tada vertinkime. Pernai mano šeimos ūkiui metai buvo nuostolingi, o šįmet, sakyčiau, neblogi metai. Neturiu kuo skųstis, išskyrus rapsus, kurie pavasarį nušalo. Praradimus šįmet amortizuoja ankštinės kultūros.
Nuoseklus darbas ir nešokinėjimas nuo vienos kultūros prie kitos, nes va, ši pelningesnė, duoda rezultatų. Žemės ūkyje svarbu nuoseklumas, nereikia vaikytis madų. Žinoma, gali pasibandyti, bet protingai. Labai retai būna, kad idealūs metai visoms kultūroms.
- Pasėlius draudžiate?
- Visaip būna, tai draudžiu, tai nedraudžiu. Pavyzdžiui, praėjusį javų derlių išguldė gamta, tai niekas nekompensavo, nes traktavo, kad tai jau subrendęs derlius ir jis turėjo būti nuimtas. Bet kai derlius subręsta, jo negali nuimti per dieną ar dvi. Ką darysiu pavasarį, dar nežinau. Bet iš rudens pasėlių nedraudžiu nuo įšalimo, nes labai dideli įkainiai.
- Jūs esate daugiavaikis tėtis, kaip viską spėjate sezono metu?
- Turime penkiametes dvynukes dukrytes ir trejų metų sūnų. Turiu labai gerą žmoną, per darbymetį ji stengiasi manęs nesutrukdyti. Žinote, svarbu, kai šeimoje yra palaikymas. Tai didžiausias turtas.
- Vaikai jau šiek tiek susipažinę su ūkininkavimu?
- Sūnui įdomu važiuoti su kombainu, traktoriumi, jam įdomu traktoriai. Matysime, kaip bus toliau. Mane patį tėvukas vežiodavo su traktoriumi, leisdavo bėgį įjungti, kai buvau dar visai mažas. Jeigu mano vaikai norės ūkininkauti, tegu. Nieko per prievartą nedarysim, svarbiausia - vaikų noras.
- Jaunoji karta būna ir nemačiusi naminių gyvulių ar technikos, žemės ūkis tampa ekskursijų zona?
- Vaikus vežiau pas draugus, kurie augina pienines karves. Vaikams įdomu, nes seneliai neūkiškai gyvena, karvių nėra. Važiuojame su mašina, vaikai pro langą šaukia „karvė"! Tai visko prisižiūri vaikai, ir veršiukų, ir karvių, kaip melžimas vyksta. Vaikai turi suprasti, kad pieną ne kompiuteris pagamino. Nes šiandien visuomenė atrodo atitrūkusi nuo realaus pasaulio. Mano anyta kepa duoną, vaikams aiškiname, kaip duona atsiduria ant stalo. Yra daug miesto vaikų, kurie to nesupranta. Bet vaikams labai įdomu kaimas, atvažiuoja pas mus giminių vaikai, tai jie būna žado netekę, kai pamato javapjūtę, pavažiuoja su kombainu. Žodžiu, vyksta tokios mažos edukacijos. Dėl to džiaugiuosi. Ūkininkavimą reikia pažinti. Pamenate, ūkininkų protestus? Daug visokių nuomonių buvo galima išgirsti.
- Turite omenyje neigiamų? Kad ūkininkai - turtuoliai?
- Taip, stebėjausi, kodėl suaugę žmonės taip galvoja, „ūkininkai milijonieriai", „kiek lėšų įsisavinę" ir t.t. Kitą sykį ir kaimo žmonės taip pasako. Mano tėvukas buvo kolūkio vairuotojas, kas netingėjo, kas negėrė prie parduotuvės alaus, tas dirbo, kažką sukūrė ir padarė. O tiems, kurie nieko nekuria ir nieko nedaro, yra pavydu. Ir sako, o, jūs milijonieriai... Tėtis labai stresuodavo dėl derliaus, gavo ligų ir jos jį nugalėjo...
Pažiūrėkite į bet kokią kitą sritį, pavyzdžiui, baldininkas, jis su kirviu juk baldų negamina. Vis tiek visi turi profesionalią įrangą. Tas pats ir su žemės ūkiu. Ir buityje žmonės juk turi naujus prietaisus, skalbia nebe rankomis. Kad ir šluotos jau pažengusios, žmonės nebešluoja namų su žąsies plunksnomis.