Užduotis - prisibelsti į vaiko širdelę

- Kaip pasikeitė gyvenimas, kai iš institucinės vaikų globos pereita į bendruomenines paslaugas?

- Pradėjus pertvarką buvo tikslas vaikams sudaryti sąlygas augti kuo integruočiau su bendruomene, o ne atskyrus. Nes bet kokios didelės institucijos izoliuoja žmones, nesvarbu, ar tai būtų vaikai, ar suaugę. Ta struktūra uždeda didžiulius štampus, įrašus vaiko gyvenime. Ir ten mažai to, kas vaikui gyvybiškai svarbiausia, kai jis patyręs atskyrimo nuo tėvų traumą. Svarbu individualus dėmesys ir vaiko poreikių suvokimas ir išmanymas. Tose institucijose individualus dėmesys buvo didžiausias deficitas, nes ten kiti principai.

Šiuo metu Lietuvoje turime 231 bendruomeninį vaikų globos namą. Tie namai yra mažo tipo (nuosavas namas arba didelis butas) ir ten gyvena iki 8 vaikų. Vaikai ten gyvena kaip visos šeimos.

Po pertvarkos, kai atsirado daugiau bendruomeninių namų, 2020 metais buvo atlikta apklausa, ir buvo pabrėžta, kad vaikai jaučiasi panašesni į vaikus, kurie auga savo šeimoje; pagaliau turi namus; ką jau kalbėti apie paties gyvenimo organizavimą; visos veiklos ne įstaigoje, o vaikai eina kaip ir visi į polikliniką, būrelį ar kitur; buitis tokia, kaip šeimoje.

Šiuo metu bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvena 1034 vaikai. Apie 70 proc. yra vaikai nuo 11 iki 18 metų.

- Vaikai, kurie patenka į globos namus, daugiausia iš socialinės rizikos šeimų?

- Dar pasitaiko stereotipų, kad riziką patiriančioje šeimoje būtinai turi būti priklausomybės, visiškas neturtas, skurdas, purvas, muštynės ir taip toliau. Į globos institucijas patenka vis mažiau vaikų, nes yra dirbama su šeima, su galimybėmis jai atsigauti ir išsiugdyti gebėjimą pasirūpinti vaikais. Plius yra laikinos priežiūros institucijos, jas įvedėme, kad būtų pasitelkta artimųjų pagalba. Tikrų našlaičių, kur visai tėvų nėra, patenka mažiausia dalis. Būna situacijų, kai vienas tėvas augina, o kito nėra, ar mama, ar tėtis miręs. Ne visada atsiranda ir giminaičių, kai, pavyzdžiui, mama mirė, o tėčio nėra, jis išvykęs ir niekada ryšio nebuvo.

Laikotarpis pas budintį globotoją šiai dienai per ilgas - pusantrų metų. Reiktų trumpinti iki metų. Bet vaikas šeimoje. Su dideliais vaikais yra sunku, nes pats vaikas būna išmokęs gyventi savarankiškai ir labai individualiai ir nebūtinai įeina darniai į kokios šeimos sudėtį. Vis dėlto dauguma vaikų nori (gyventi šeimoje, - aut. past.), nes esame socialūs kūriniai.

- Kaip pasikeitė pats personalas bendruomeniniuose vaikų globos namuose?

- Kaip tik turėjome susitikimus su darbuotojais problemoms aptarti ir šviečiamaisiais tikslais. Tai apie trečdalis darbuotojų yra turintys patirties buvusiose institucijose. Žmonės atėję iš įvairių sričių, dirba ir socialiniai darbuotojai, ir socialiniai pedagogai, ir iš globos centrų, ir psichologai, daug specialistų, turinčių patirties dirbti su vaikais, ir turintys patirties dirbti su globojamais vaikais. Pasikeitimas toks, kad darbuotojai, prižiūrintys vaikus, dirba suminio laiko apskaitos forma. Jie būna tam tikrą valandų skaičių, tačiau tokiu būdu turi galimybę užmegzti santykį su vienu ar keletu vaikų, o ne su keliasdešimt. Ryšį su vaiku ypač sunku užmegzti, nes tai vaikas, kuris mažai pasitiki pasauliu arba turi žinutę, kad neverta juo pasitikėti.

Vaikas jau nebėra visų. Nes anksčiau vaikai buvo ir seselės, ir pavaduotojo, ir socialinio darbuotojo. Darbuotojai yra pasiskirstę, ir gina savo vaikus, labiau gina juos mokyklose, gina nuo stigmų, nuo patyčių.

Organizuojasi patys buitį, tvarkosi, gamina maistą, bet esmė - ryšys su vaiku ir jo širdies gydymas. Labai svarbu atpažinti poreikius, nes daug vaikų yra su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Reikia ir logopedo, specialiojo pedagogo. Yra ką veikti.

- Bendruomeniniuose vaikų globos namuose yra kaip šeimoje, bet vaikai sako, kad turi nuolat pasirašyti pildomame žurnale, kur išeina, ką veikia ir pan. Kur ta riba tarp kontrolės ir šeimos gyvenimo?

- Tai institucinis reliktas, pasižymėjimo sąsiuviniai, gimtadienių grafikai ant sienų... Esu mačiusi vardus, pavardes, taisykles ant durų, kad ir grupiniame name. Kad reikia tų taisyklių, nes jie - savotiška šeima, tai taip. Bet kad būtų lengviau darbuotojams užtikrinti kontrolę, - turbūt ne. Jeigu pavyksta užmegzti ryšį su vaiku, tai gal ir žymėjimo sąsiuvinių nereikia...

- Nuo liepos 1 d. tokiuose namuose socialiniu darbuotoju gali dirbti tik socialinio darbo išsilavinimą turintys darbuotojai. Kodėl priimtas toks sprendimas?

- Socialinio darbo bendruomenė labai akylai žiūrėjo į ministeriją laukdama tų pokyčių, nes jos argumentas - taigi negali dirbti mokytoju tas, kas neturi mokytojo išsilavinimo. Mokykloje netgi socialiniu pedagogu negali dirbti socialinis darbuotojas. Tai kodėl socialiniu darbuotoju gali dirbti bet kas, nesvarbu, ką baigęs? Man tai atrodo teisinga. Šis darbas iš tiesų sudėtingas ir reikalaujantis labai daug kompetencijų.

Nemaža dalis socialinių pedagogų dirba sistemoje ir vaikų globos namuose, ir vaikų dienos centruose. 22-27 proc., - maždaug toks santykis yra pedagogų ir socialinių darbuotojų. Yra viskas padaryta, kad pedagogai, šiandien dirbantys socialinių paslaugų įstaigoje, turėtų tokias garantijas, kokias turi socialiniai darbuotojai, nes tai susiję su atlygiu, su galimybe įgyti kvalifikacinę klasę ir gauti priedą. Taip pat socialinių paslaugų darbuotojai turi savo eilutę - jų koeficientas didinamas pagal biudžetinių įstaigų įstatymą. Kad visos tos garantijos galiotų, yra padaryti pakeitimai poįstatyminiuose teisės aktuose.

Kitas dalykas - 5 metai yra tas laikotarpis, kai nereikia nei išeiti iš darbo, ar kažką keisti.

- Kokia yra ateities vizija, gal ir tokių bendruomeninių globos namų neliks?

- Esame išsikėlę tikslą, kad 90 proc. vaikų gyventų šeimose. Šiandien 17 proc. vaikų gyvena bendruomeniniuose namuose, tai gana didelis procentas. Atsirado nauja profesionalių globėjų forma - nuo liepos 1 d. startavo „nuolatinis globotojas", tai dar labiau atrinkti žmonės, jie namie gali nuolat globoti vyresnio amžiaus ar su negalia vaiką. Už tai bus atlyginama, - tai irgi padės siekti tikslo, kad mažiau vaikų patektų į globos namus. Nemanau, kad bendruomeninių globos namų visai neliks, nes tai - irgi profesionalios globos rūšis, kur vaiko interesas geriau atliepiamas. Kalbu apie išskirtinius, individualius atvejus.

- Būna vaikų, kurie nenori į kitą šeimą dėl patirtų išgyvenimų savo biologinėje šeimoje. Ir bendruomeniniuose namuose jiems geriau.

- Ir tokių atvejų yra. Yra vaikų su ypatingomis negaliomis, nėra šeimos, kuri gebėtų ar galėtų priimti. Yra grupinio gyvenimo namai vaikams autistams, jie gyvena Kaune, turime gerai pavykusį projektą, kuris duoda labai gerų rezultatų. Kai vaikai turi specifinių poreikių, juos reikia labai išmanyti. Kol atsiras tokių šeimų, kurios bus pasiruošusios priimti, dar turi praeiti laiko.

- O ką daryti su paaugliais, kurie nusižengia visuomenės normoms, nuolat daro administracinius pažeidimus? Žinia, tiems vaikams sunkiau integruotis į šeimas ir pačioms šeimoms yra iššūkis priimant sudėtingus vaikus.

- Yra iššūkių. Tokių vaikų prieraišumas sutrikęs nuo mažų dienų ir lemia pasekmes. Reikia net specialistams dar išmokti suprasti, kodėl vaikas elgiasi vienaip ar kitaip. Vaikai bėga ne dėl to, kad maištauja, o kitą kartą dėl to - kad jo toks išgyvenimo modelis ar raminimosi dalykas. Yra specialios komandos, kurios dirba aplink didžiuosius miestus. Tai kaip šeimos terapeutai, orientuoti į vaikus, kurie maištauja, turi nusikalstamos patirties, linkę į priklausomybes ar ribinį eksperimentavimą. Komandos pasiteisino. Jos padeda ir šeimoms, kai tėvai nebežino, nebenori ar nemano, kad gali paveikti vaikus.

- Ką Jūs pati vaikuose pastebite, apsilankiusi bendruomeniniuose vaikų globos namuose?

- Pastarąjį kartą lankiausi Marijampolės bendruomeniniuose globos namuose, labai moderniuose, pirmas įspūdis buvo, kad vaikų namuose nėra. Paskui žiūriu, išeina didesni paaugliai, jie tokie atsipalaidavę. Anksčiau būdavo tarsi susidomėjimas, kad čia kažkoks žmogus užėjo... Taip dabar nėra. Jeigu nori ko nors, paklausk, galbūt aš atsakysiu. (Juokiasi.) Juk aš čia gyvenu, o tu atėjai. (Juokiasi.) Supraskite mane teisingai, vaikai mandagūs, aš tiesiog bandau pasakyti, koks tas atsipalaidavimas gerąja prasme.

- Patys darbuotojai atviri išsakydami problemas ar dar yra to popierinio parodymo, kad „viskas gerai", nes svarbu „gerai atrodyti".

- Dalijamasi mintimis apie buitį, apie viską, baimės tikrai nėra. Buvome susikvietę visos Lietuvos bendruomeninių globos namų darbuotojus, ne vadovus, ir kalbėjome apie problemas, kaip jie jaučiasi, apie perdegimą, apie prasmę, iššūkius. Pasako viską, ir savo savijautą. Viena darbuotoja prisipažino sakiusi, kad jau išeis iš darbo, bet paskui visgi liko. Gal reikėjo to patvirtinimo, kad jų darbas yra svarbus ir matomas. Nes dabar yra toks iškėlimas, sureikšminimas fizinių globotojų, tas gali lemti darbuotojų nusivertinimą. Jų vaidmuo yra lygiai toks pat svarbus, kaip ir fizinių asmenų, kurie globoja. Taip, kartais pritrūksta ir jėgų, ir paramos, bet įkvepia ir patys vaikai, kai yra ryšys. Jaučiu, kad darbuotojai yra kovotojai dabar, jie kovoja už savo vaikus. Ir raginu tą daryti. Kovokite. Būkite jų atrama. Besąlygiškai.

Visuomenė pasikeitusi jau. Prieš 10 metų požiūris į tuos vaikus buvo stigmatizuotas, priešiškas. Prisimenu pradžią, apie 2014 metus, kai pradėjome sakyti, kad reikia ardyti tas dideles institucijas, reikia daugiau paslaugų globojančioms šeimoms. Pamenu, tuos vaikus žmonės vadindavo „rizikiniais", „socialiniais", kad iš jų nieko nebus, - tai buvo visiškas nurašymas. Dabar daug dalykų pasikeitė. Žmonės aktyviau globoja vaikus, drąsos tam turi daugiau, tai nėra lengvas kelias, bet labai prasmingas.