Užgavėnės - tai ne tik blynai. Čia ir politika, ir erotika!

Apie ožiukus ir „žydukus"

O Skuodo rajone, Ylakiuose, dainuodavo: „Ešeis Lašinskis, ateis Kanapinskis. Bliaus tėvs, bliaus muotėn, bliaus vesė vaika." Bet niekas nesigailėjo tų „ašarotojų". Tai reiškė tik tiek, jog ištirps sniegas, patvins ežerai, upės, drėgmė ir šiluma pažadins dirvą.

Ką dar nuveikiame, kad žiema išsigąstų ir pabėgtų? Ant laužo sudeginame Morės iškamšą. Ta didžiulė sijonuota Morė, kai kur vadinama tiesiog Boba, aiškiai neatitinka lyčių lygių galimybių standarto. Kodėl galimybė sudegti tik moteriškei? Turėtų pasipiktinti visos feministės ir visi genderizmo apologetai.

Bet ką padarysi, jei mūsų protėviai galvojo kitaip. Linksminosi prieš didįjį gavėnios pasninką, kuris tęsis iki pat Velykų. Ir šis pasninkas buvo būtinas ne tik užsitikrinti Dievo malonę, bet ir sukaupti maisto atsargų sunkiesiems arimo, sėjos darbams. Kad artojai nepristigtų jėgų. O paskutinę dieną prieš pasninką, per Užgavėnes, žmonės valgė riebalais varvančius blynus, kimšo kiek tik įkerta. Dainavo, rengė eitynes su kaukėmis, žaidė įvairius žaidimus, pavyzdžiui, dabar darželinukų mėgstamą „Jurgeli, meistreli, mokyk savo vaikus". Tik vadindavo šį ratelį-žaidimą ne Jurgeliu, bet Dėde.

Keista, kad „pažangieji", visur įžvelgiantys „nacionalistus", „ksenofobus", dar nesusigalvojo uždrausti Užgavėnių. Nesugalvojo kreiptis į prokuratūrą, pravardžiuoti Užgavėnių dalyvius „antisemitais" kaip Remigijų Žemaitaitį. Arba „antiromais", „antivengrais.

Taip pat galėtų sukrusti ir kovotojai už gyvūnų teises. Kodėl dainuojama apie ožį? Kodėl iš to gyvūnėlio tyčiojamasi? Gal kurstoma neapykanta? Bet ką padarysi, jeigu mūsų protėviams buvo svarbūs būtent tie, o ne kiti personažai? Pvz., žemaičiai su kaukėmis dainuodavo: „Mes žydeliai iš Leskavos, norim blynų ir kakavos. Jeigu blynai nekepti, reik kapeikas skaityti!". O kiti Užgavėnių dalyviai „žydukus" graudendavo. Esą „pas Maušiuką baliavojau, kailinėlius prauliojau!"

Taip pat kažkodėl savo dainose neduodavo ramybės oželiams. Gal todėl, kad tai buvo vos ne pirmas indoeuropiečių prijaukintas gyvūnas. Kažin ar mūsiškiai tai žinojo, tačiau per Užgavėnes traukė:

„Ožys, ožys ilgaragis

Džiaugias ožkų darži radęs.

Ožys šoka opt, opt!

Ožka spardos topt, topt!"

Blynai ir švelni erotika

Etnologas Libertas Klimka mums, o ir visiems, įtariantiems mūsų protėvius ksenofobija, gali paaiškinti, kodėl Užgavėnių kaukėse akcentuojami būtent šie, o ne kitokie personažai.

„Užgavėnės, - sakė L.Klimka, - tai yra atsisveikinimas su protėvių dvasiomis, kurios padėjo žmogui išgyventi sunkią žiemą. Užgavėnės yra pavasario sutikimas. Kodėl po jų prasidėdavo pasninkas, maisto taupymas? Todėl, kad senovėje žmonės pristigdavo maisto, badaudavo, todėl reikia tam badavimui kažkokią prasmę suteikti, kad lengviau būtų badą išgyventi.

O tos kaukės per Užgavėnes yra protėvių dvasios nuo seniausių laikų, nuo toteminių gyvūnų, tokių kaip vilkas, gervė, meška. Tai yra protėvių totemai, konkrečių genčių pradininkai ir globėjai. Paskui atsirado ir kitokie protėvių dvasių įvaizdžiai, vadinami svetimais.

O „čigonėlių", „žydukų", „vengrų" kaukės - čia iš tų vadinamų kitų, kitokių. Lietuvos kaimo žmogus - na, ką jis savo aplinkoje matė kaip kitą? Tai tik netoliese, miestelyje gyvenusius žydus ir kartais pro šalį keliaujančius čigonus. Tad „čigono", „žydo" kaukės čia yra tiesiog įvaizdis kito, kitokio - kitokia kalba kalbančio. Per kaukę akcentuojamas skirtumas tarp savų ir kitų. Sueiliuodavo kartais ir juokingus tekstus, eilėraštukus, nes kiekvienas veikėjas, kiekviena Užgavėnių kaukė turėjo savo vaidmenį, kurią įprasmindavo kažkokiais žodžiais. Ir jeigu talentingas, tai įprasmindavo savo kaukę ir eilėraštuku.

Užgavėnėse yra ir erotinių motyvų, ir meilės prisipažinimų, ir panašiai. Visko yra, kaip ir gyvenime, ypač pavasarį. Užgavėnės turbūt pati linksmiausia šventė iš lietuviškų. Tai ir karnavalas, bet pasaulyje tos Užgavėnės labai išsigimė. Pavyzdžiui, Brazilijos karnavalai. Ten jau yra vien tik muzika ir erotika. O Venecijos karnavalas - tai yra viduramžių kaukės. Labai rafinuotos, tokios nekalbios, nebendraujančios, per daug išdidžios. O mūsų Užgavėnės - paprastos, džiaugsmingos, triukšmingos, bet erotika užslėpta. Mūsų Užgavėnės yra tuo įdomios, kad kai kurie jų personažai siekia akmens amžių. Tai žvėrių ir didžiųjų paukščių kaukės.

O kur erotika? Na, pavyzdžiui per Užgavėnes vaikinas išvirsdavo iš rogių, kartu pasigriebęs į glėbį kokią nors merginą, kad sniege kartu pasivoliotų. Arba gervės - jos yra meilės paukščio simbolis, pažnaibydavo tas merginas, kurioms jau buvo laikas tekėti. O „žydukai" sakydavo, kad „šitai merginai jau laikas iš tėvų namų išeiti, gal aš ją nupirksiu".

Blynai per Užgavėnes - paskutinis dalykas. Kai nebėra, ko ant stalo padėti, tada blynus kepa. Pirmiausia būdavo padedamas rafinuotesnis maistas - šaltiena, kimšti žąsų kakliukai, spurgos. O kai tų persirengėlių daug, vienas po kito eina, tai paskutiniams nieko nelieka - tik blynus iškepti".

Užgavėnės ir politika

Marius KUNDROTAS, filosofas:

„Kokios kaukės tiktų mūsų politikams? Nemanau, kad šakalų, nes šakalų mūsų visuomenėje ir taip pakanka. Dėl to nereikia ir Užgavėnių.

O kalbant apie Užgavėnes, tai yra tiesiog gražus, senas lietuviškas paprotys, nors kai kas tas Užgavėnes dabar jau perkelia į Vėlinės. Turiu mintyje Heloviną. Perimame tradicijas iš Vakarų, kur jos šiek tiek, o gal ir labai sukomercintos, todėl manau, kad mes, kaip Tauta, turėtume truputį pagarbiau žiūrėti į savo tradicinį paveldą. Mūsų tradicinėje kultūroje tikrai yra ir susikaupimo dienų kaip Vėlinės, ir tokių pasilinksminimo dienų kaip Užgavėnės. Tai galbūt nereikėtų maišyti. Rimčiai yra savo laikas, o linksmybėms - savo.

Kalbant apie politikus, jų kaukes, tai aš daugiausia matau gyvačių. Tokių, kurios šnypščia, o jeigu pasitaiko proga - ir įkanda. Dar yra avių, nes didelė dalis politikų, ypač žemesnio ešelono, yra tiesiog tam tikrų direktyvų vykdytojai. Tokių, kurie būtų vedantieji politikai, vizionieriai - jų yra, palyginus, nedaug, bet tai yra turbūt toks politikos dėsnis. Kaip istorikas Arnoldas Toinbis (Arnold Toynbee 1889-1975) sakydavo, kad yra kūrybinė mažuma ir inertiška dauguma. Kas mane truputėlį liūdina - kad ir tarp pačių partijų lyderių tų vizionierių yra mažuma, o dalis tik vykdo tas direktyvas, kurios ateina iš mūsų strateginių partnerių. Lietuva tokiu būdu tampa šalimi, kuri visą laiką vykdo tai, ką pasako kiti.

O dėl Užgavėnių dainelių ar eilėraštukų - jeigu tai yra tiesiog linksmas pokštas apie kokias nors tautybes, tai aš nemanau, kad tai būtų koks nors nusižengimas ar įžeidimas. Tuo labiau kad mes turime anekdotų ir apie savo etnines grupes - suvalkiečius, žemaičius, dzūkus."