Vasarėlė niekur neišskrenda!

Niekas mums neuždraus tikėti savo sugalvotais ženklais, niekas nesukurs vienos vasaros vertinimo sistemos. Juk daug kas ją matuoja paprastais matais: graži, patinkanti arba negraži. Pačiai vasarai šie vertinimai visai nesvarbūs. Tačiau kaip bus su mūsų vasara ir rudeniu, kurio kai kas norėtų jau dabar?

Atrodo, kad mūsų atmintis mums turėtų priminti visai neseną patirtį - juk pernai vasariški orai truko labai ilgai, praktiškai iki rugsėjo 27 dienos. Prie įprastos kalendorinės vasaros mes „pridūrėme" daugiau kaip vieną mėnesį, nes dar maždaug 10 dienų vasarai tenka iš gegužės. Ar taip bus ir šiemet?

Kol kas vasara yra nuostabi. Taip, kai kur siautė vėjai, praūžė vėtra, laužė medžius. Bet lietus buvo tai, ko reikėjo mums ir gamtai. Taigi, drėgmės gausa ir šiluma padeda atsakyti į kai kuriuos vasaros pradžioje kilusius klausimus, būtent - kaip bus, jeigu augalai žydėjo mėnesiu ar pusantro anksčiau? Daug kas tikėjosi kažkokios nelaimės... gal net augalų žūties. To neįvyko, o dabar matome gana vešlų antrinį pievų augalų žydėjimą. Kokia jo paskirtis? Ar augalai dar kartą užmegs sėklas? Ar šiuose žieduose bitės ir kiti vabzdžiai ras nektaro ir žiedadulkių?

Atsakymus į šiuos klausimus gali pateikti tik tyrimai. Galbūt - mokslinės studijos. Tačiau yra kai kas, kas praveria žinojimo skraistę: ar matėte, kiek šiuose žieduose bičių, kamanių, kaip po juos plazda drugiai? Išeitų - prasitęsė ne tik vasaros kalendorius, bet ir jos gamtiniai ištekliai. Kaip jau minėjau - tą dar reikės tyrinėti, stebėti. Beje, tokius stebėjimus gali kaupti kiekvienas bitininkas, ūkininkas, moksleivis ir bet kuris žingeidus žmogus. Tereikia viską matyti ir užsirašyti, fiksuoti. Tokiuose užrašuose - didžiausia vertė. Pagaliau, jie bus patikimas pagalbininkas mums patiems, bandantiems prisiminti, kokie orai buvo pernai, užpernai ar prieš dešimtį metų.

Vasaros „gerumą" dažnai vertiname javų derliumi ir grybais... Tai - iš dviejų, viena nuo kitos nepriklausomų, sferų atplaukiantys duomenys. Grūdai - duona. O kas tada yra grybai, apie kuriuos dabar visi kalbame, giriamės ar skundžiamės, siunčiame vieni kitiems nuotraukas... žinoma, ne su tuščiais krepšiais. Taigi, ši vasara, jos drėgmė ir šiluma padovanojo grybų tiltus ir vėl priminė, kad esame Europoje (o gal - visame pasaulyje) labiausiai grybaujanti tauta. Taip taip, mes grybaujame net tada, kai to nereikia... na, niekas neverčia. Grybai - ne svarbiausias maistas, o ir renkame juos (ypač baravykus) šimtais ne tam, kad visus suvalgytume. Būtų naivu imti atkalbinėti nuo grybavimo - apie ką tada kalbėsime? Tačiau grybavimas yra ne tik džiaugsmas mums.

Jeigu jūsų miške kasdien praeina dešimtys žmonių, neskaičiuosime surinktų grybų, o pasvarstysime, kiek žvėrių ir paukščių buvo išbaidyta, išguita iš savo namų, kiek augalų išmindyta. O jeigu dar per miškus važiavome mašina? Mes juk nemokame taip, kaip vokiečiai: palikti automobilį miško pakraštyje ir eiti pėsti. Tiesa, vokiečiai beveik negrybauja.