Visų mūsų vasaros šventės!

Jeigu pavartysite prieškario spaudą, liepos 6-os šventės nerasite, nes ji gimė vėliau, jau „mūsų" laikais, o ją išskaičiavo, karaliaus Mindaugo gimimo dieną nustatė profesorius E.Gudavičius. Nuo Mindaugo prasidėjo garsas apie Lietuvą. Turime valstybingumą mininčią, įtvirtinančią šventę, kuri išaušta gražiausią vasaros metą.

Tačiau švęsti yra ir dar daugiau ką - štai Kaune ir Vilniuje susibėgę dainininkai ir šokėjai taip treptelėjo kojom, taip uždainavo, kad skambėjo aidėjo visa Lietuva. Mūsų visų dainų šventei - jau 100 metų! Ar tai tikrai labai svarbus faktas? O taip - kas dar gali labiau vienyti, jei ne daina, jei ne šokis, jei ne buvimas kartu?

O dar viena šventė yra vasara! Būdavę metų, kai liepos pradžioje dar labai aktyviai žydėdavo liepos, tačiau tai, kad šiemet jos peržydėjo, neturėtų būti didelė naujiena ir staigmena: viskas keičiasi, o klimato kaita skubina šiuos pokyčius. Detalesnis specialisto žvilgsnis, žinoma, užkliūtų ir už kitų augalų, kurie peržydėjo anksti.

Dabar bręsta jų sėklos ar vaisiai, tačiau dėl to nieko neatsitiko: pievos pilnos žiedų, kurie išliks iki pat vasaros galo arba - iki dienos, kai juos pakirs dalgis. Dabar kaip niekada svarbi šienavimo (arba nešienavimo) tema, nes daugelio supratimu pievas „reikia pjauti!".

Daugelis pievų išliko todėl, kad buvo šienaujamos ir ganomos. Nustojus tą daryti, jos palengva grįžta į pirminę būseną: ima augti krūmai, pasisėja medžiai ir pradingsta pievos pastovi būsena - ji keičiasi. Sakytum, kad kitimas gamtoje yra logiškas, lyg savotiškas variklis. Tačiau pačioje gamtoje jis prižiūrimas, kontroliuojamas daugybės veiksnių ir tai nėra šienavimas.

Vasara artėja prie savo vidurio, todėl skubame pasidovanoti sau atostogas ar nors šiek tiek laisvės. Kur mes to ieškome? Žinoma - prie upės ar ežero, prie jūros, pagaliau - miškuose, kur vilioja ne tik pavėsiai ir gaiva, bet ir uogos, grybai.

Lietuva didelė, labai įvairi ir vietų bei objektų pakanka visiems. Tačiau mes kažkodėl to paties tuo pačiu metu norime visi: taigi, kažkas pranešė, paskleidė žinutę, kad dabar laaabai gerai prie jūros - patikli minia pasileido prie gintarinės Baltijos, nugulė, nusėdo jos krantus. Kada mes visi pasirinksime vietas pagal savo norus, išvažiuosime į pievas, prie ežerų, upių, į pajūrį, o likusieji - į miškus? Kai tą mokėsime, visiems vietos bus iki valios.

Dabar dar reikia priminti vieną tokio meto reikalą: vestuves. Taip taip, gamtoje labai anksti prasideda stirnų vestuvės. Dar geriau sakyti - jau prasidėjo, nes stirninus, aktyviai persekiojančius pateles, laukuose regėjau prieš dvi savaites.

Šis ritualas trunka ilgai, žvėrims kainuoja nemažai jėgų ir energijos. O būdami netikėtai energingi, jie pamiršta atsargumą, lėkdami lyg pašėlę gali atsidurti net pačiame judriausiame kelyje. Ar nuo nelaimės gali apsaugoti atitvarai, tvoros? Galėtų, jeigu visur būti uždaromi į miško kelius praleidžiantys varteliai. Toks mažas mažmožis - žmonės ėjo, neužkėlė vartų, o stirnos išspruko į judriąją kelio juostą... šią vasarą porą kartų teko būti tokių atvejų liudininku, teko varyti stirnas atgal į mišką ir tai pavyko.

Tačiau kiti atvejai gali būti ne tokie sėkmingi...