Visuomenės teisė žinoti virsta nusikaltėlio teise pasislėpti

Kita vertus, jei nuteisti asmenys bus slapstomi, ar visuomenė jausis saugesnė? Gal nusikaltėliai, jei žiniasklaida atsisakys išimti publikacijas, tikisi tol bylinėtis, kol pasieks Strasbūrą, apskųs Lietuvą Europos žmogaus teisių teismui (EŽTT) ir susižers pinigų?

Į interneto žiniasklaidą kreipėsi piliečio X teisinė atstovė ir paprašė išimti straipsnį, kuriame 2020 m. buvo aprašytas X nusikaltimas ir už tai skirta teismo bausmė. Publikacijoje rašoma, jog „eilinį nuosprendį išklausė kelis kartus anksčiau teistas 46 metų X. Recidyvistu pripažintas vyras nuteistas už vengimą atlikti bausmę. (...) Jam skirta galutinė subendrinta 3 metų, 1 mėnesio ir 7 dienų laisvės atėmimo bausmė".

Anksčiau tiek Lietuvoje, tiek užsienyje teistas X sulaikytas besislapstantis užsienyje, pagal Europos arešto orderį. Nusikaltimas padarytas 2018 m. Žmogus, kalėjęs Pravieniškių pataisos namuose- atvirojoje kolonijoje, buvo kelioms dienoms išleistas namo ir negrįžo. Pabėgo į užsienį. Dabar šis jau 50 metų X galvoja, kad publikacija jam daro reputacinę žalą.

Visuomenė teistų privengia

Sunku paneigti, kad visuomenė teistų vengia - joks bankas neskubės suteikti recidyvistui paskolą. Darbdavys, priimdamas žmogų į darbą, irgi gali „paguglinti". Kaimynai, draugės, pažįstami taip pat gali internete pasmalsauja, kokia jų pašnekovo, kaimyno ar nuomininko biografija. Prasta reputacija gali pakenkti ir verslui, žmogui, išėjusiam į laisvę, sunkiau integruotis į visuomenę, nes ši, sužinojusi jo vardą, pavardę jį atstumia. Galų gale, bausmę atlikęs asmuo pats nori kuo greičiau savo nusikaltimą pamiršti, o internetas primena.

Tačiau, ar žiniasklaida kalta, kad žmogus nusikalto, pripažintas recidyvistu ir jo ieškoma su Europos arešto orderiu? Kodėl potencialus darbdavys neturėtų nežinoti, kad pas jį darbinasi recidyvistas? Gal šis žinojimas apsaugos jį nuo finansinių nuostolių?

Kita vertus, jei informacija apie privačių asmenų nusikaltimus bus nuasmeninama, kuo verti bus žiniasklaidos priemonių archyvai. Jei koks nors asmuo pakartotinai nusikals, kaip jį archyvuose atrinkti tarp kitų X, Y ir panašiai.

Tačiau ar teisinga, kai žmogus amžinai lieka interneto archyvuose dėl visiškai niekinės kelių eurų skolos už administracinį nusižengimą, viršytą greitį, nors ta skola jau seniai sumokėta. Gali būti, kad tas „nusikaltėlis" jau seniai miręs, tačiau jo nusikaltimas vis vien internete figūruoja. Skaudindamas vaikus, anūkus.

Teisė būti pamirštam

2012 m. tuometinė Europos teisingumo, pagrindinių teisių ir pilietybės reikalų komisarė Viviana Reding pateikė Europos Komisijai pasiūlymą, kad žmogus turi teisę būti pamirštas. Ši teisė, dar vadinama „teise į ištrynimą", 2018 m. įteisinta Bendrajame Duomenų Apsaugos Reglamente (BDAR). JĮ pripažįsta 34 valstybės, priklausančios Europos Sąjungai ir Europos ekonominei erdvei. Tačiau BDAR sulaukia ir kritikos, jog varžo žiniasklaidos laisvę. Kritikai pastebi, jog pertekliniai draudimai gali sukelti ir taip vadinamą Straisand efektą.

Pvz., kai JAV dainininkė ir kino aktorė Barbra Straisand pareikalavo teismo uždrausti fotografams internete viešinti jos Malibu vilos nuotraukas, susidomėjimas tomis nuotraukomis dar padidėjo ir jos dar labiau paplito socialiniuose tinkluose. Reglamentas taip pat kritikuojamas, jog kėsinasi į žodžio laisvę.

Žiniasklaidos magnatas vs. Belgija

Žmogaus privatumo ir žiniasklaidos laisvės santykis buvo nagrinėjamas ir EŽTT, byloje Hurbain prieš Belgiją. Į Strasbūro teismą kreipėsi vienas Belgijos žiniasklaidos magnatas dėl pažeistų saviraiškos laisvių. Nes Belgijos teismas uždraudė viešinti nuteisto gydytojo G. vardą bei pavardę. Šis gydytojas, vairuodamas neblaivus, sukėlė avariją, kurioje du žmonės žuvo, trys buvo sužaloti. G. už tai buvo nuteistas, tačiau teistumas išnyko 2010 m. Tada G. kelis kartus raštu paprašė leidėjo pašalinti G. privačius duomenis iš interneto, nes ši informacija gali atbaidyti jo pacientus, jis gali netekti gydytojo praktikos. Leidėjas informacijos nuasmeninti nesutiko, tačiau vėliau Belgijos teismas konstatavo, jog leidėjas pažeidė G. privatumą. Belgijos teismui pritarė ir EŽTT Didžioji Kolegija, tačiau toli gražu ne visi jos nariai - penkių balsų persvara.

Tad klausimas lieka atviras. Nes jeigu įvardinti neviešus nusikaltėlius, tai visi kada nors Lietuvoje nuteisti automobilių vagys, reketininkai, žudikai, įskaitant ir Sigitą Gaidjurgį, „tulpinius", „kamuolinius", taip pat yra ne vieši asmenys.

Labiausiai skundžiasi prancūzai

Priėmus BDAR su žmogaus teise būti pamirštam, padaugėjo prašymų, kad iš „Google" būtų pašalinti asmeniniai piliečių duomenys. Iš 34 valstybių, kuriose BDAR galioja, daugiausia skundų gaunama iš skaitlingiausių valstybių - prancūzų, vokiečių ir britų, o mažiausiai - iš nykštuko Lichtenšteino. Lietuviai pagal prašymus pašalinti jų duomenis užima 23 vietą. Dažniausiai prašoma ištrinti asmeninius duomenis iš „Facebook". Beje, kai „Google" pradėjo šalinti duomenis, vien per pirmuosius penkis mėnesius sulaukė 160 tūkst. prašymų.

O ką apie tai galvoja Lietuva? Ar pritaria, kad nusikaltėliai taptų X bei Y? Už duomenis, kurie tvarkomi žurnalistikos tikslais, yra atsakinga Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.

Žurnalistų etikos inspektorė Gražina RAMANAUSKAITĖ paaiškino:

„Mes labai dažnai apie tai šnekame ir į tokius klausimus atsakinėjame. Tuo metu, kai jūsų minimas X nusikalto, tai yra prieš penkerius metus jau galiojo BDAR, bet, nepaisant to, apie nusikaltimus bei apie nusikaltimus atlikusius asmenis visuomenė turi teisėtą interesą žinoti.

Ir praėjus penkeriems metams, tai dar nereiškia, kad to nusikaltimo nebuvo, todėl straipsnio iš interneto neprivaloma išimti.

Kaip ir sakiau, labai dažnai keliamas šis klausimas, bet ne žiniasklaida yra kalta dėl asmens atliekamų nusikaltimų, o visuomenė apie juos turi teisę žinoti."

Komentuoja advokatė Liudvika MEŠKAUSKAITĖ:

Aš manau, kad yra svarbu, ar tas žmogus yra viešas, ar privatus. Jei tas žmogus yra privatus, tai tokiu atveju reikėtų atsižvelgti į žmogaus norą būti pamirštam, nes čia jau nėra viešo visuomenės intereso apie tą žmogų žinoti. Taip, žmogus nusikaltimą padarė, yra recidyvistas, tai jo asmeninė drama, už kurią jis atitinkamai buvo nubaustas. Tačiau to žmogaus vardo paviešinimas, tas viešumas yra kaip dviguba bausmė.

Tačiau tuo atveju, kai yra visuomenės interesas žinoti - kai korupcija, kai žmogus kažkokias aukštas pareigas užėmė, ar partinis, tada jau svarbiau ne žmogaus vardą paslėpti, bet visuomenės teisė žinoti.

Nebūtina išimti iš interneto visą publikaciją, bet būtų korektiška ją nuasmeninti.

O teisinė praktika labai įdomi, nes Lietuvoje, žinokite, nelabai paisoma žmogaus privatumo. O žmogui vėliau sunku įsidarbinti. Gal jis ir recidyvistas, bet turi tėvus, vaikus. Ir žmogui diskomfortas ir jo artimiesiems nemalonu. Juk šiais laikais surinksi „Google" pavardę, ir internetas viską apie tą žmogų išmeta.