V.Krėvės-Mickevičiaus giminaitė L.Raugevičienė: Savo rankomis naikinsime kultūrą?

Žinia apie miglotą muziejaus likimą pasklido pavasarį. Tuomet Vilniaus miesto savivaldybės taryba, siekdama optimizuoti muziejų tinklą, nusprendė uždaryti Markučių dvaro muziejų ir jo rinkinį perduoti Vilniaus miesto muziejui. Pastarajam bus perduotas ir Beatričės Grinevičiūtės memorialinio buto-muziejaus rinkinys. Vietoj muziejų ketinama įsteigti jų padalinius.

Be to, savivaldybės tarybos sprendimu nutarta prijungti trijų rašytojų memorialinius namus prie organizacijos „Vilnius UNESCO literatūros miestas". Venclovų namus, įsikūrusius Pamėnkalnio gatvėje, bei V.Mykolaičio-Putino bei V.Krėvės-Mickevičiaus butus, esančius Tauro gatvėje, ketinama atverti literatūrinėms rezidencijoms.

Ministras - už muziejų naikinimą

Vilniaus savivaldybės atstovai akcentavo, kad priimtas sprendimas kol kas „yra formalus, leidžiantis pradėti teisinius įstaigų tinklo pokyčius". Aiškesnę įstaigų turinio koncepciją, pasak jų, ketinama pateikti per artimiausius devynis mėnesius.

Visgi tokiai pertvarkai prieštaraujantys visuomenininkai gyventojus paragino pasirašyti peticiją. Už reikalavimą stabdyti muziejų naikinimą jau yra pasirašę per 1,5 tūkst. žmonių.

Kultūros ministras Simonas Kairys jau anksčiau pasisakė, kad nieko bloga nemato savivaldybės planuose. „Pati idėja, jog kažką reikia daryti su tokio tipo muziejais, ieškoti jų veikloms kažkokių naujų spalvų, kad jie būtų atviresni visuomenei, kad jų veikla būtų prasmingesnė - niekaip to negali vertinti neigiamai. Bet, kas matosi iš paskutinių įvykių - kad velnias slypi detalėse. Matome, kad savivaldybė turi išmokti pamoką, kaip svarbu tas detales irgi suvaldyti", - teigė S.Kairys.

Pasak jo, lieka atviras klausimas, ką daryti su muziejais, kurie menkai lankomi ir kurių „tematika ir pozicionavimas šiuolaikinėje visuomenėje kelia tam tikrų klausimų".

Darbuotojai ketina ginti muziejų

Visgi, kokie sprendimai bus priimti, ir dabar dar nežino net muziejų darbuotojai. Laikinai direktoriaus pareigas einanti V.Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto pavaduotoja Tatjana Timčenko „Vakaro žinioms" sakė, kad girdėti tik pažadai. „Mes dirbsime iki sausio pradžios, o kas bus paskui, nežinome. Negavome jokios informacijos, jokių oficialių dokumentų. Kai vyksta likvidacija, darbuotojai turi gauti arba naujus darbo pasiūlymus, arba įspėjimą dėl atleidimo. Dabar mes nieko nežinome.

Žadama, kad muziejaus veikla bus tęsiama, bet toks pažadas buvo sakomas ir prieš priimant likvidavimo sprendimą. Kol nėra dokumentų, sudėtinga kažką sakyti. Man atrodo, kad į sprendimų priėmimą reikia įtraukti žmones, kurie dirba. O dabar mes nežinome, kas liks muziejuose dirbti, kokia apimtimi. Kol kas jokie sprendimai iki mūsų neateina ir mes nedarome jokios įtakos sprendimų priėmimui. Dirbame savo darbą ir tiek. Jeigu bus priimtas nepalankus sprendimas, ginsime muziejų", - sako pavaduotoja.

T.Timčenko neslepia apmaudo dėl susiklosčiusios situacijos ir savivaldybės užmojų: „Reikia suprasti, kad muziejus yra nišinis dalykas. Kiek kartų per gyvenimą žmogus apsilankys rašytojo muziejuje? Juk tikrai ne kiekvieną savaitgalį žmogus čia ateis. Yra dalykų, kurie neprivalo apsimokėti. Pavyzdžiui, mes leidžiame mokslines knygas. Ar turime jų atsisakyti, todėl, kad tai ne kiekvienam ir skaitytojų ratas yra nedidelis?

Pas mus ateina užsieniečių, kurie domisi sovietmečiu, rašytojų veikla. Taip, tai nėra masinis dalykas, tai ne koncertas Vingio parke. Bet mes esame memorialinis butas, pas mus į renginį net ir negali ateiti daugiau nei 20-30 žmonių. Neseniai rengėme paskaitą, į kurią visi norintys netgi netilpo. Taip, mes galime su renginiais išeiti į kitas erdves, bet būtent šis butas todėl ir yra saugomas, kad svarbi pati vieta dėl savo istorijos. Ši aplinka pati iš savęs yra svarbi, ji kuria turinį bei prasmę, kurios žmonės ateina pažiūrėti.

Kiekvienais metais ministeriją ir savivaldybę informuojame apie rezultatus, niekuomet nebuvo mums jokių priekaištų. Staiga atsiranda argumentai apie brangų išlaikymą, neefektyvumą. O ką reikia padaryti, kad būtume efektyvūs? To mes negirdime."

Siekiama ištrinti istorijos dalį

Laikinoji muziejaus vadovė neslėpė, kad situacija yra sudėtinga. „Patekome ant tos desovietizacijos bangos, kuri prasidėjo su P.Cvirkos paminklo nuėmimu. Norima ištrinti šį kultūros sluoksnį.

Istorija gali mums nepatikti, bet jos perrašyti mes negalime. Galbūt apie kažką kalbėti skaudu, nepatogu, norėtųsi, kad būtų buvę kitaip, bet buvo, kaip buvo. Literatūros istorija yra tokia, kokia yra, negalime jos neigti. Galų gale mes šiandien esame tokie todėl, kad tie žmonės buvo tokie, kokie buvo. Mums reikia išmokti su tuo gyventi.

Dabar daug diskusijų dėl S.Nėries paminklo. Bet jeigu mes būtume toje vietoje, tame istoriniame kontekste, ką mes darytume? O dabar, kai žinome, kaip istorija susiklostė, sprendžiame, kas išdavikas, o kas - ne.

Aš būčiau už tai, kad reikėtų išsaugoti tai, kas yra gero ir dar labiau pagerinti, o ne uždaryti. Istorijoje jau yra buvę bandymų viską naikinti, o paskui kurti iš naujo. Paprastai tokie bandymai nelabai gerai baigiasi. Nėra gyvenime viskas tik juodai balta. Jeigu taip, tai mes gi nežinome ir kokios buvo Homero politinės pažiūros", - „Vakaro žinioms" sakė T.Timčenko.

Interviu su Vinco Krėvės giminaite, V.Krėvės Subartonių muziejaus vadove Laimute RAUGEVIČIENE:

„Vakaro žinios" susisiekė su dviem V.Krėvės giminaitėmis. Abi jos patikino, kad apie Vilniaus savivaldybės planus jų niekas neįspėjo ir net nepasitarė, kaip reikėtų elgtis su jų giminaičio daiktais, jeigu muziejus visgi būtų likviduotas. Laimutė Raugevičienė, kurios močiutė buvo V.Krėvės-Mickevičiaus sesuo, kalbėdama su „Vakaro žiniomis" neslėpė apmaudo: „Kaip ir daugelis Lietuvoje gyvenančių žmonių, kurie domisi V.Krėvės darbais ir kūryba, manau, kad jo nuopelnai literatūrai, kultūrai yra neatsiejami nuo lietuvių literatūros, nuo to laikmečio. Kaip S.Geda sakė: „Kas mes be V.Krėvės?"

Juk V.Krėvės dukra atidavė muziejui bute visus V.Krėvės daiktus, kuriuos profesorius Albertas Zalatorius parvežė iš JAV, pasitikėdama, kad bus muziejus. Nežinau, kas dabar užkliuvo. Dalyvavimas Liaudies vyriausybėje? Bet reikia domėtis, kodėl tą darė. Prieš darant tokius sprendimus, reikia įsigilinti, koks buvo laikotarpis, kodėl visa tai vyko. Dabar mes viską nubraukiame ir greitai darome sprendimus. Aš galvoju, kad tai neteisinga. Man buvo labai skaudu tai sužinoti.

Nesunaikinkime kultūros savo rankomis. Mes neturime tokios teisės. Ar mes iš šiandieninių dienų perspektyvos galime suprasti tą laikmetį, kodėl jie vienaip ar kitaip pasielgė? V.Krėvė savo kalboje JAV pabrėžė, kad visą laiką stovėjo Lietuvos interesų pusėje, visada galvojo apie Lietuvą. V.Krėvė gyveno 72-ejus metus. Savo kūryba, tarpukariu dirbdamas dekanu Humanitarinių mokslų fakultete, Vilniaus universitete dirbdamas su V.Mykolaičiu-Putinu ir Baliu Sruoga ir kitais rašytojais, įrodė, kad reikia kurti Lietuvą. Koks tas laikotarpis bebūtų... Sunku patikėti, kad taip daroma.

Kiek žinau, V.Krėvės butas yra lankomas, vyksta edukacinės programos mokiniams. V.Krėvės kūriniai yra mokyklinėje programoje, tad ir mokiniams tas butas yra puiki vieta pažinti V.Krėvę. Argi visko naikinimas ir nežinojimas, kas bus toliau, yra gerai?"

- Sakote, kad muziejui daug daiktų perdavė V.Krėvės dukra. Prieš kelis metus Vilniuje buvo siekta panaikinti Vytauto Kasiulio muziejaus pavadinimą, kol nepaaiškėjo, kad jo darbai buvo perduoti būtent su sąlyga, jog Vilniuje bus jo vardo muziejus. Nebelieka pagarbos istorinėms asmenybėms ir padėkos prisidedantiems giminaičiams?

- Mumis pasitiki kitos valstybės piliečiai, galvoja, kad Lietuva nepriklausoma. Juk V.Krėvės daiktai iš Amerikos grįžo tik Nepriklausomybės laikotarpiu. Jo palaikai parvežti tik 1992 m. profesoriaus A.Zalatoriaus dėka. Jis nuvyko į JAV, bendravo su V.Krėvės dukra, kuri sutiko, kad palaikai būtų pargabenti į Lietuvą. Kaip dabar išeina?

V.Krėvę kartu su Mykolu Biržiška 1946 m. Liaudies komisarų taryba pripažino tėvynės (Sovietų Sąjungos) išdavikais ir atėmė iš jų akademikų vardus. Tai ką mes čia dabar darome?

Tai labai skaudu. Todėl labai palaikau protestus, kurie vyko dėl muziejaus išsaugojimo. Tai yra mūsų kultūros dalis.

- Kartu su V.Krėvės muziejumi nusitaikyta į Venclovų butą ir V.Mykolaičio-Putino memorialinį butą.

- Tame name, kur yra V.Krėvės ir V.Mykolaičio-Putino butai, gyveno ir Balys Sruoga. Iš ten jis buvo paimtas į koncentracijos stovyklą, iš kurios vėliau grįžo gyventi ten pat. Ten gyveno profesoriai, palikę Kaune savo namus, atvažiavę kurti Vilniaus universitetą. Nejaugi tai nesvarbu mums? Aš galvoju, kad svarbu.

V.Mykolaičio-Putino dienoraščiai, pasirodę 2022 m., kalba apie tą laikotarpį, kaip jautėsi inteligentija 1938-1945 m. Paskaičius, galima suprasti daug dalykų. Bet reikia skaityti. Ir daug.

- Kultūros ministras S.Kairys pritaria, kad reikia galvoti, ką daryti su „menkai lankomais" muziejais.

- Negaliu komentuoti ministro pozicijos, bet žinau, kad šis ministras lankėsi mūsų muziejuje Subartonyse ir įvertino muziejų labai gerai.

Visoje šalyje veikiantys memorialiniai muziejai yra nedideli, jie supažindina su mūsų krašto kūrėjais, kurie tuo laikotarpiu kūrė Lietuvą. Nežinau, ką reikia padaryti, kad ten būtų spūstys lankytojų. Bet turi likti erdvės tiems žmonėms, kuriems įdomi Lietuvos istorija ir kūrėjai.

V.Gėtė yra pasakęs: „Norint pažinti kūrėją, turi apsilankyti jo aplinkoje."