Ydinga viską matuoti vien pinigais

- Jūs dirbote aplinkosaugininku, paskui pasukote į pedagogiką, iš kur toks gyvenimo posūkis?

- Dirbau aplinkosaugos srityje Akmenėje, kažkaip pajaučiau nuošalumą, atskirtį. Be to, šioje srityje jaučiau profesinę stagnaciją, todėl vėliau save išbandžiau miškininkystės srityje, netgi gamykloje. Ieškojau savęs. Esu gamtinių žygių mėgėjas, priklausau vienai gamtinių žygių organizacinei komandai ir kartą vakarojant bei kalbantis prie laužo, vienam bendražygiui prasitariau, kad man būtų visai įdomu save išbandyti mokykloje, nes vaikų mokyme matau prasmę, mokykloje daugiau socialumo, be to, visada turėdavau ką papasakoti vaikams. Sutapimas, to bendražygio mama yra vienos iš Kauno mokyklų direktorė, matyt, jis su ja ir pasidalijo mūsų pokalbiu. O miesto mokyklų vadovai kuo puikiausiai vieni kitus žino...

Taigi kartą skambina man iš Kauno Petrašiūnų progimnazijos ir sako: gal galite atvykti pas mus pokalbio dėl galimybės dirbti mūsų mokykloje. Na, taip atsidūriau šioje mokykloje.

Dirbu čia jau trejus metus. Esu gamtos mokslų, biologijos, gyvenimo įgūdžių mokytojas, taip pat gamtos mokslų klubo vadovas ir mokinio padėjėjas, auklėtojas (juokiasi). Mokau mokinius nuo 5-os iki 8-os klasės ir esu 8-okų auklėtojas. Supratau, kad taip buvo lemta. Manau, niekas gyvenime nevyksta be reikalo.

- Kokia buvo mokytojo darbo pradžia?

- Žinoma, iš pradžių buvo neužtikrintumas, visgi nauja vieta, nauja profesija. Tačiau į pagalbą gavau auksinį žmogų. Didžiulę patirtį bei autoritetą turinti mokytoja Violeta Buksienė buvo paskirta mano mentore ir viską taip gerai „sudėliojo man į lentynas", kad aš jai liksiu dėkingas visą gyvenimą. Iš pradžių kilo šiokių tokių problemų su mokinių suvaldymu, sklandžiu temų perteikimu, veiklų parinkimu. Mokiniai labai gerai jaučia mokytojo silpnybes, taigi reikia rasti su jais ryšį, perprasti jų psichologiją. Čia pasitelkiau savo gamtines patirtis, paremtas gamtoje patirtais nuotykiais, pavyko mokinius sudominti, įgauti jų pasitikėjimą ir jau pačiais pirmais darbo mokykloje metais buvau išrinktas Mylimiausiu mokyklos mokytoju. Nuolat jaučiau, kad mano pastangos yra vertinamos mokyklos administracijos, o manimi pasitikima.

Su mokiniais dažnai važiuojame į ekskursijas, edukacijas, dalyvaujame žygiuose. Manau, kad mokyklos administracijai mūsų veiklumas daro teigiamą įspūdį.

- Atėjote, pamatėte, nugalėjote, nes mokiniams atvėrėte savo patirties bagažą.

- Mokiniams ypač įdomios gyvenimiškos situacijos. Pavyzdžiui, kaip išeiti iš miško pasiklydus; kaip elgtis susitikus su laukiniais žvėrimis; kaip įkurti laužą; išgyvenimo miške būdai bei priemonės, kokių radinių galima aptikti miške. Miškuose esu radęs ne tik daugybę žvėrių ragų bei kaulų, bet ir žmonių skeleto dalių. Tokios ar panašios patirtys mokinius sudomina bei „užkabina".

Pamenu, kai mokiausi pats, mokslas buvo daug sausesnis. Matyt, mokytojai praktikai mokiniams yra įdomesni žmonės. Suprantu, kad, tarkime, matematikos mokytojui sunkiau į savo dalyką integruoti gyvenimiškus potyrius, bet biologijos, geografijos mokytojams čia yra kur atsiskleisti.

Kita vertus, vien pasakojimais mokinių nesudominsi, reikia sugalvoti, ir kaip juos užimti. Vaikus ypač domina technologijos, inovacijos. Pamokose išbandėme papildytos realybės programėlę, ją pasitelkiant telefono ekrane klasės ar kitoje aplinkoje galima integruoti gamtinius objektus ir tyrinėti. Vaikams reikia kažko interaktyvaus. Jeigu užduoties atlikimui pasitelkiamos technologijos, sužaidybinimas, mokiniai sutelkia dėmesį, įsitraukia į veiklą.

Mokytojas gali būti labai geras specialistas, bet ne visada su vaikais pavyksta rasti ryšį, juos sudominti, įtraukti į veiklą. Žinoma, griežtumu priversti galima. Bet juk svarbiausia motyvuoti mokinius, kad jie patys norėtų veikti, mokytis, sužinoti, diskutuoti, klausti.

- Lietuvoje smarkiai trūksta mokytojų, vieni išeina, kitus labai sunku privilioti, o jūs atėjote į mokyklą su vėjeliu.

- Jei pradėtum skaičiuoti finansus, tai įdėto darbo mokytojo alga tikrai neatperka. Dėl pinigų čia neinama. Čia reikia gyslelės. Norite sužinoti, ar darbe esate savo vietoje? Pažiūrėkite, kaip darbe slenka laikas. Man asmeniškai toks jausmas, kad tik atėjau ryte į mokyklą, o, žiūrėk, jau laikas keliauti namo. Jeigu nejauti laiko tėkmės, esi savo vietoje. Aš taip ir jaučiuosi, o ta finansinė dalis lieka toli gražu ne pirmoje vietoje. Svarbiausia žmogui psichologiškai, emociškai gerai jaustis.

Jeigu mokytojų algos sparčiau didėtų, tikėtina, švietimo sritis sulauktų daugiau interesantų, tik klausimas, kokių paskatų vedini jie ateitų. Tie mokytojai, kurie dabar dirba, jie dirba iš pašaukimo.

- Tokią filosofiją perduodate ir mokiniams. Juk gyvename laikais, kai svarbiausia - uždirbti pinigus, daug pinigų.

- Kai klausiu mokinių, kuo jūs būsite suaugę, tai pusė jų atsako, kad bus influenceriai, jutūberiai ar dar kažkas. O kiti sako, kad dirbs ten, kur daugiau moka. Iš karto klausiu, tarkim, statybose tau mokės labai daug už visos dienos plytų nešiojimą, ar tu būsi laimingas?

Vaikams atrodo, kad ir mokytojo profesija nėra geras darbas. Prisipažinsiu ir aš - jeigu kažkas man būtų pasakęs, kad aš dirbsiu mokytoju, būčiau pasukiojęs pirštą prie smilkinio. Matote, kaip būna (juokasi)!

Kartais pagalvoju, kad būtų smagu sutikti savo mokytojus, kurie mane patį kadaise nurašė. Įdomu kaip reaguotų sužinoję, kad štai, turiu jau 6 diplomus. Aš nebuvau prastas mokinys, paprasčiausiai jie nerado būdo, kaip mane sudominti. Mokykloje man buvo įdomu tik biologija ir geografija. Manau, būtina ieškoti būdų, kaip prieiti prie mokinio, įgyti jo pasitikėjimą. Rasti minutę kitą individualiam pokalbiui. Juk būna užsisklendusių mokinių, paauglystė, problemos šeimoje ar dar kas. Esmė ne ta, kad mokiniai negabūs, o ta, kad dažnu atveju mokytojas neranda tinkamo būdo, kaip su mokiniu sukurti abipuse pagarba paremtą ryšį.

- Koks mokytojas esate Jūs?

- Aš pats esu trijų vaikų tėtis, tačiau niekada nesirenku griežtumu paremtų auklėjimo metodų. Kartais klasėje, būna, jaučiu, kad jau reikėtų mokinius subarti, bet šypsausi, nes prisimenu ir save vaiką, kai elgdavausi taip pat. Ta mano šypsena mokiniams būna keista, jie nesupranta, kaip reaguoti. Aš nemoku pykti ant vaikų, niekada neturiu jokio nusistatymo, jeigu per pamoką susibarėme, tai kitą pamoką mūsų santykiai vėl prasideda nuo taško, kuris buvo iki įvykstant apsibarimui. Neatsinešu jokių negatyvių emocijų dėl buvusio nesusipratimo. Kokius santykius suformuosime, tokius ir turėsime.

Žinoma, tenka ir griežtu kartais pabūti, - kai jau tikrai reikia. Bet svarbu kiekvienam vaikui atskirai parodyti dėmesį, surasti tam laiko, tada lengviau ir susitarti būna, net su išdykusiu mokiniu. Stengiuosi visiems vienodai teisingas būti.

- Reikia ne tik mokinių norus atliepti, dar ir tėvų, o jie šiais laikais - reiklūs.

- Turėjau keletą nemalonių situacijų, bet su auklėtinių tėvais labai greitai randame sprendimus, mane tėvai labai palaiko. Aišku, mokytojo darbe visko pasitaiko, toks darbas. Džiaugiuosi, kad vis dėlto esu iš tų, kuris gauna daug pozityvių atsiliepimų.

- Kolektyvas irgi lemia darbo kokybę, sutinkate?

- Prieš tai dirbau mažame kolektyve, mes buvome, matyt, vieni kitiems jau įgrisę. Tuo tarpu mokykloje mane labai gerai priėmė, padėjo. Atsidūriau tokioje aplinkoje, kur supranti, kad štai tokie žmonės tave turi supti. Aš tokiame kolektyve pirmą kartą gyvenime, jausmas toks - o kurgi anksčiau aš buvau?

- Mokytojai turi daug atostogų, ką veikiate per jas?

- Žygiai, išvykos, miškas, laikas su vaikais. Nors sakoma, kad yra dvi priežastys būti mokytoju - tai liepa ir rugpjūtis (juokiasi), tačiau šiemet rugpjūčio viduryje jau pajutau, kad trūksta to šurmulio ir mokyklos gyvenimo. Gal dar nesu sugadintas.

- Ir nežadate sugesti?

- Sugesti tai niekas neplanuoja. Tikiuosi, kad nesugesiu (juokiasi). Reikia visada save motyvuoti, ieškoti savirealizacijos. Jeigu neatnaujinsi savo žinių, tai gal ir gali sustoti taip... Bet aš esu gamtininkas iš pašaukimo, iš širdies, ir man natūraliai norisi sužinoti daugiau. Kaip tik skaičiau publikaciją apie senėjimą, joje rašoma, kad jau dabar yra vaikų, kurie gyvens labai ilgai, nes technologijos labai pažengs, nanorobotai žmones gydys, šalins nesveikas ląsteles.

- Esate laimingas žmogus?

- Taip, esu laimingas. Pirmiausia turi būti pozityvus. Štai aštuntokams jau meilės reikalai rūpi, aš jiems sakiau, žiūrėkite į tą žmogų, kuris šypsosi. Nes tas, kuris piktas, susiraukęs, yra nelaimingas, ir jis gali kitą padaryti tik nelaimingu. Nelaimingas kito laimingu nepadarys. Taip nebūna. Turi susitikti du laimingi žmonės.

- Laimė apskritai, kai mokykla gyvuoja ir ji neuždaroma. Dabar ir tokia laimė aktuali.

- Žinoma, mokyklos regionuose turi gyvuoti, nereikia aklai žiūrėti į dokumentus, kad štai - kelių vaikų trūksta. Mokykla yra kultūros židinys. Suprantu, kad finansiškai tam tikri dalykai būna nuostolingi, bet reikia rasti būdų padaryti taip, kad mokyklos regionuose gyvuotų. Ydinga viską matuoti vien pinigais. Tolimi mokinių vežiojimai į mokyklą jiems tikrai ne į naudą.

- Ko Mokytojų dienos proga palinkėsite kolegoms, na, kartu ir tėvams, vaikams?

- Neprarasti optimizmo, rasti kelią į mokinių širdį. Aišku, kantrybės, nes jos čia reikia. Taip pat linkiu išlikti įkvepiantiems pavyzdžiams.

Mokiniams linkiu semtis kuo daugiau žinių, turėti tam noro. Palinkėčiau daugiau fizinio aktyvumo, nes dabar vaikai labai įnikę į telefonus. Taip pat - žinoti ne tik savo teises, svarbu - nepamiršti ir savo pareigų.