Žalia šaka Velykų!

Iš tikro, sunku viską atrinkti, tuo labiau kad mes jau supratome, jog šventė yra nebūtinai tada, kai tą „sako" kalendorius - ją sukuria, padovanoja gera nuotaika ir tikėjimas viskuo, kas gera ir gražu. Velykos būtent tokia šventė, ji grįsta grožiu, tikėjimu, viltimi ir gerom naujienom.

Šių metų Velykos vėlyvos. Po šiltos savaitės, kai pumpurai plyšinėjo braškėdami, mes jau nekalbame apie „būsimą" pavasarį, nes esame jame, antroje jo pusėje. Žaluma, kylanti nuo žemės iki medžių viršaus, tirštėja, o visi, norintys tą matyti, regi kasdien besikeičiančią jos spalvą.

Prabėga diena kita, ir matome jau naują žalią atspalvį, kuris dar nėra paskutinis. Kas keletą dienų jis keisis, tirštės ir tamsės, kol sustos. Gali būti, kad žalia puokštė ant jūsų Velykų stalo, surinkta iš nugenėtų medžių šakų šakelių, net ir pamerkta keisis taip pat. Jei joje yra žilvičio ar blindės šakų, sulaukite, kol jos išleis šakneles - kada nors šiuos daigus galėsite pasodinti į žemę ir padovanoti gyvybę dar keletui naujų medžių.

Velykos, visai nesvarbu - ankstyvos ar vėlyvos, turi daug tik joms būdingų ženklų, papročių; maža to, jie skiriasi kiekviename regione, net kiekvienoje šeimoje. Žinoma, yra ir daug kas bendra - visų pirma, giedra nuotaika, šviesa namuose, taip pat margučiai, be kurių Velykų nebūna. Ir dar vaišių stalas, šeimos susirinkimas, giminės subuvimas. Gali būti, kad panašaus visų susitikimo nebus iki Joninių, o daugeliui - iki pat Kalėdų.

Skanūs ir mieli dalykai, žinia, laukia visų. Dar skanesni ir mielesni jie būna, kai prie jų „gimimo" prisidedame visi. Ar pagalvojote, kiek prarandame, vaikams neleisdami nulupti ir supjaustyti svogūno, į lėkštę sudėlioti patiekalus, minkyti tešlą, ką nors sumalti, paruošti. Čia - apie stalo reikalus...

Bet ar galėtume įsivaizduoti margučius, prie kurių gimimo neprisidėjo visi namų gyventojai, visos kartos? Visai nesvarbu, kokie bus margučiai, kaip juos spalvinsite, bet jie bus gražiausi! Jais bus galima didžiuotis ir rodyti visiems: štai, šitie yra išmarginti mano!

Mes jau žinome, kad margučius marginti išmokome iš paukščių - iš ko dar galėjome to mokytis? Tai jie, dėdami kiaušinius, jų lukštus specialioje kiaušintakio kameroje, vadinamoje gimdoje, nuspalvina, nutaškuoja, aplipdo įvairiaspalvėm dėmėm. Kažkada vaikams parnešti dirvone surasti pempės kiaušiniai atrodė labai neįprasti - ne baltu ir ne lygiai rusvu lukštu, o marginti, tikri margučiai.

Žmonės norėjo viską daryti kitaip, todėl savo margučius spalvino, puošė sau suprantamais ženklais. Taip ant pirmųjų margučių lukšto „nutūpė" Saulė, susirangė žaltys (lietuvių mitologinis gyvūnas), sušvito žvaigždės ir šakas išskėtė Pasaulio gyvybės medis. Visu tuo žmonės tikėjo... o dar margučius puošė tuo, kas gražu, taigi - žiedais, lapais, šakelėm ir ornamentais, kokius matė ant kraičio skrynios, tautinio rūbo audiniuose.

Kaip ir kuo dažyti kiaušiniai? Tikrai ne pirktiniais dažais, bet tuo, ką turėjo po ranka - augalų, medžio žievės nuovirais, anglimi. Dar lieti vašku arba skutinėti... tai yra didelis menas. Sakyčiau - ir mokslas, nes pats šiaip sau to nepadarysi.

O kaip Velykos atrodo paukščių, žvėrių pasaulyje? Jiems visiems - tai ne šventė, bet nuotaika jų pasaulyje neabejotinai smagi: tik įsivaizduokite - ritasi, gimsta jaunikliai, kiti jau kažką sugeba patys.

Jokio vadovėlio neskaitę šių jauniklių tėvai žino, kaip auginti savo atžalas, kaip auklėti. O gal net žinoti nereikia, gal jie visi, tėvai ir vaikai, paveldėjo tai?