Žmonės kyla prieš kultūrinį barbarizmą

Ketinama šiuos objektus paversti užsienio literatų rezidencijomis, o eksponatus - iškelti. Tokia sostinės valdžios idėja vadinama barbarizmu ir jau renkami parašai stabdyti muziejų naikinimą.

Žmonės nuo gegužės 17-osios pasirašinėja peticiją, skirtą Vilniaus merui Valdui Benkunskui ir savivaldybės tarybai. Peticijoje reikalaujama sustabdyti barbarišką rašytojų memorialinių muziejų naikinimą. Ši peticija pagal pasirašančių aktyvumą jau tapo šią savaitę pati populiariausia ir jau surinko 1400 parašų.

Barbariški sprendimai

Peticiją pasirašiusieji piktinasi, jog „Vilnius tampa literatūros paveldo naikinimo lyderiu" ir siunčia velniop kultūrinių liberalchunveibinų valdymą. Žmonės įspėjo, kad atmetę savo kultūrą ir istoriją, tapsime mankurtais. Tiesa, nuosaikesni sutiko, kad „kolaboranto A.Venclovos muziejus galėtų būti pervadintas, bet jo sukaupta medžiaga neturėtų būti naikinama".

Tačiau vis vien barbariška, jog Vilniui, kurio senamiestis įtrauktas į UNESCO kultūros paveldą, užkliuvo keli memorialiniai muziejai, liudijantys mūsų istorinę, bet galbūt ne visada dailią praeitį. Jei taip bus toliau, kas galėtų paneigti, jog Šilalės rajono politikams, vilniečių politikų pavyzdžiu, neužklius Dionizo Poškos baubliai. Ūmai prisimins, jog žemaitis dvarininkas D.Poška turėjo baudžiauninkų ir rašė apie mužiką. O mes, XXI a civilizuoti lietuviai esame prieš baudžiavą ir mužikais žmonių viešai nepravardžiuojame. Arba sugalvos kas nors, kad baublius reikia nukirsti. Nes dabar madinga iškirsti ne tik ąžuolų strampus, bet ir žaliuojančius ąžuolus. Arba susigalvos atlikti baublių euroremontą.

Savivaldybės vizija - paversti trijų rašytojų būstus rezidencijomis. Lyg viešbutukais. Tačiau kaip užsienietis literatas - jautri siela - turėtų jaustis apgyvendintas memorialiniame bute? Nebent tai būtų visiškai bemiegė naktis. Muziejuje. Juk bijotų net kavos išsivirti, kad kokios nors relikvijos neapverstų..

Visko neištrinsi

Teatro ir kino aktorius Ramūnas Cicėnas neslėpė įsitikinimo, kad jo gimtojo Vilniaus, o taip pat ir visos Lietuvos istorijos nevertėtų ištrinti:

„Iš principo aš apskritai esu prieš įvairiausius naikinimus. Reikėtų istoriją išsaugoti, kokia ji yra, o ne trinti. Atsimenu, berods Petro Cvirkos paminklas buvo labai gražiai samanomis apdėtas, bet valdžiai toks meninis projektas nepatiko ir samanas kažkodėl nuėmė, o paminklą nugriovė. Nevienareikšmiškų asmenybių nereikėtų vertinti vienareikšmiškai, bet aš vis vien manau, kad mums reikia žinoti, kas Lietuvoje buvo gero, kas buvo blogo ir net apie prieštaringai vertinamas asmenybes palikti kažkokius užrašus, ženklus. Bet kai kažką nori visiškai sunaikinti, ištrinti, tai žmonės vis tiek atsimena, ieško informacijos... visiškai neištrinsi. Ypač kai vėliau pamatai, kad po kažkiek laiko tos ištrintos atminties vietoje pastatomi gyvenamieji namai ar parduotuvės."

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Januškaitė-Augustinienė sakė negalinti kalbėti už visus rašytojus, todėl kalbėsianti tik „nuo savęs":

„Aš pritariu tiems žmonėms, kurie tuos memorialinius muziejus norėtų išsaugoti. Ypač V.Krėvės-Mickevičiaus butą-muziejų."

Prieš destrukciją

Filosofas Krescencijus STOŠKUS priminė, jog Vilniaus valdžiai užkliuvo ir dainininkės Beatričės Grincevičiūtės memorialinis butas. Tiesa, K.Stoškus sako girdėjęs, kad Vilniaus vicemeras Arūnas Šileris pripažino, jog dar iki galo nenutarta, kaip su tais memorialiniais muziejais elgtis.

„Matyt, neabejingų piliečių peticija valdžiai nerimą sukėlė, - svarstė K.Stoškus. - Tai geri ženklai, jeigu žmonės nenusiramins. Nes valdžia labai nori, kad žmonės nusiramintų, o paskui valdžia darys, kaip nori. Aš to labiausiai bijau. Nes memorialinių muziejų naikinimas yra nusikaltimas, chuliganizmas, barbarizmas. Juk V.Mykolaitis-Putinas, V.Krėvė-Mickevičius - neeilinės kūrėjų figūros, bet žmonės nesusigaudo, galvoja, kad čia kažkokie kolaborantai.

Ta naikinimo aistra atsiranda iš to, kad visuomenė nieko negali pastatyti - nei paminklo Justinui Marcinkevičiui, nei Lukiškių aikštėje. Projektų rezultatai vis vien apgailėtini. Nėra valios nei susitarti, nei pastatyti, o greičiausiai ir noro nėra. Dažnai Kultūros ministerija nesutaria su Vilniaus savivaldybe, bet gal tik vaizduoja nesutariančias. Gal siekia idėją sužlugdyti, gina destruktyvių sluoksnių interesus. Negalime to nei toleruoti, nei pakęsti, nes jau per daug tų naikinimų vykdėme, destrukcijos jau per daug.

Manau, kad reikėtų panaikinti ir Desovietizacijos komisiją, Vito Karčiausko vadovaujamą. Pats V.Karčiauskas - kultūros žmogus, bet, matyt, kai žmonėms duoda papildomą duonos kąsnį, jie labai uoliai tarnauja griovimui, kuris gali niekada nepasibaigti."

Komentuoja peticiją inicijavusi ir jos tekstą sukūrusi Lietuvių literatūros ir tautosakos muziejaus direktorė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ:

Išgirdau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžio įrašą ir man, kaip Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovei, buvo natūrali reakcija su tokiu sprendimu nesutikti. Tai yra natūrali reakcija, pilietinė pareiga. Be to, Vincas Mykolaitis-Putinas 1945-1946 m. buvo pirmasis Lietuvių literatūros instituto direktorius.

Parengiau peticiją, nes visuomenei iš tikrųjų yra labai svarbus memorialinių muziejų autentiškumo išsaugojimas. Ir ne tik Vilniaus mieste, nes peticiją pasirašė ir kitų Lietuvos miestų bei rajonų gyventojai. Tikrai žinau, kad memorialinių muziejų išsaugojimas yra labai svarbus mokslininkams, bet dar svarbiau mokykloms. Nes mokytojai su mokiniais lanko tokius muziejus ir ten per lietuvių literatūros pamokas gali susipažinti tiek su rašytojų kūryba, tiek su autentiška rašytojo aplinka. Tai iš tikrųjų yra labai didelis turtas, jis reikalingas visai visuomenei.

Net tokio dviprasmiškai vertinamo A.Venclovos muziejus tikrai gali suteikti mums galimybę kalbėti apie labai problemiškas mūsų istorijos vietas. Jeigu tie muziejai būtų uždaryti, mes atimtume galimybę kalbėti ne tik apie labai problemišką Lietuvos istoriją. Net nematysime, kaip jie tuo laiku gyveno.

Lenkijoje, pavyzdžiui, memorialiniai kambariai, muziejai išsaugojami. Ten, kaip ir daugelyje civilizuotų pasaulio šalių, tokio barbarizmo nėra. Teko lankytis Anglijoje, tai ten Čarlzo Dikenso (Charles Dickens) muziejus yra su visa išsaugota autentiška aplinka. Tas autentiškos aplinkos išsaugojimas yra normali europietiška ir apskritai civilizuoto pasaulio praktika. Mes irgi turime tokią galimybę - turėti ir apsaugoti memorialinius muziejus. Suprantu, kad galbūt yra noras kažką pakeisti, tarkime, kažkokių edukacijų pobūdį, bet tai neturėtų liesti visos autentiškos aplinkos.

Manau, kad visuomenės aktyvumas padės priimti teisingus sprendimus. Tai bus kaip lakmuso popierėlis, kuris parodys, ar mums svarbi mūsų istorija. Negaliu atsakyti, ar peticiją pasirašys ir daug rašytojų, ar bus aktyvūs, bet tikrai žinau, kad dramaturgas Marius Ivaškevičius jau pasirašė. O apie kitus negaliu spręsti.