2020-ieji - ne tik pandemijos metai

Nėra abejonių, kad pasaulinė pandemija palietė visas sritis ir visų Lietuvos žmonių gyvenimus. Tai galima matyti ir šiemet bendrovės „Google" paskelbtoje analizėje. Joje pateikiamos paieškų užklausos, kurios šiemet buvo populiariausios. Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvos žmonės internete ieškojo informacijos, kuri dažniausiai buvo susijusi su koronavirusu ir pasaulinės pandemijos padiktuotomis aktualijomis. Pavydžiui, daugiausia lietuviai ieškojo tokių frazių: koronavirusas, koronaviruso statistika, EDUKA klasė, e.sveikata, kaip pasigaminti veido kaukę ir pan.

Politinę darbotvarkę diktavo pandemija

- Nors 2020-iesiems Lietuvos politikai ruošėsi kaip rinkimų metams, pandemija planus visgi pakeitė? - „Vakaro žinios" paklausė politologo Algio KRUPAVIČIAUS.

- Tai buvo nenuspėjami metai. Metų pradžioje visas pasaulis atsisuko į Kiniją, pandemija pradėjo keliauti po pasaulį, o pavasarį pasiekė Lietuvą. Pagrindiniu politiniu uždaviniu 2020-aisiais buvo sveikatos krizės suvaldymas.

Stebėjome, kad įvairiose šalyse, kuriose visuomenė kritiškai vertino valdančiuosius politikus, pandemijos metu politikai užsiaugino visuomenės pasitikėjimą. Lietuva - ne išimtis. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga buvo vienu nemėgstamiausių ministrų, o pandemijos metu, jo, tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio bei visos „valstiečių" partijos, pasitikėjimo reitingai padidėjo. Tai nulėmė, kad Seimo rinkimai „valstiečiams" susiklostė geriau, nei buvo prognozuojama metų pradžioje.

- Kaip pandemija paveikė Seimo rinkimus?

- Pirmiausia tuo, kad Seimo rinkimų kampanija buvo neįprastai trumpa. Tai buvo nepalanku naujoms partijoms, išskyrus Laisvės partiją. Ji savo kampaniją organizavo ilgiausiai. Vienas ryškiausių jos pavyzdžių - pliažas Lukiškių aikštėje. Vilniaus meras Remigijus Šimašius stengėsi, kad Seimo rinkimuose partijai šypsotųsi sėkmė. Tačiau rinkimai įvyko panašiai, kaip ir buvo prognozuota.

- Visgi sakote, kad valdančioji dauguma buvo netikėta?

- Taip, nes visos apklausos rodė, kad labiau tikėtina, jog parlamente susiformuos centro kairės koalicija. Tačiau socialdemokratų ir Lenkų rinkimų akcijos nesėkmė nulėmė kitą scenarijų. Jeigu šios partijos būtų laimėjusios po kelis mandatus, būtų formuota centro kairės koalicija. Nes centro dešinės dauguma Seime yra itin trapi. Jau dabar Seime daugumą sudaro tik 72 mandatai. Be to, į ministrus deleguota daug Seimo narių. Tad norint priimti reikalingus įstatymus, ministras turės dirbti ir kaip Seimo narys, ir kaip Vyriausybės narys. Tai bus sudėtinga.

- Naujoji Vyriausybė, atrodo, nesulaukė tiek kritikos, kiek jos buvo išsakyta „valstiečių" formuojamai Vyriausybei prieš ketverius metus?

- Turėjome labiau dramatiškų Vyriausybės formavimų. 2016 m. S.Skvernelio Vyriausybės susidūrė su didele žiniasklaidos kritika. O dabartinė Vyriausybė viešai kritikuojama labai nuosaikiai. Žiniasklaidoje beveik nepastebėjau fakto, kad vėlavo Vyriausybės programos teikimas Seimui, o ir jos svarstymas Seime šį kartą buvo labiau formalus nei realus.

Beje, matyt, tai bus pati jauniausia Vyriausybė pastaruoju metu Lietuvoje. Tai yra jaunosios kartos ministrai ir daugelis jų, išskyrus premjerę Ingridą Šimonytę ir žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką, vykdomojoje valdžioje ir netgi nacionalinės politikos padangėje yra naujokai. Tai gali pakišti koją.

- Ar normalu, kad politikai, patys kritikavę buvusius valdančiuosius, gavę valdžią, tarsi pakeitė savo poziciją?

- Problema yra ta, kad nė viena iš dabar valdančių partijų nepasirengė galimo pandemijos valdymo plano. Buvę valdantieji jį turėjo, net jeigu tas planas nebuvo labai efektyviai įgyvendinamas. Tai aktyviai kritikavo centro dešinė, bet nepasiūlė jokio kito scenarijaus. Jo nėra iki šiol.

- Kokias politines tendencijas prognozuotumėte 2021 metams: gyvename ant ekonominės krizės slenksčio, visuomenė svarsto, ar naujasis Seimas nesuskubs keisti nusistovėjusių vertybinių nuostatų?

- Manau, kad svarbiausiu vektoriumi taps atsargumas. To dabar reikalauja aplinkybės. Temos, susijusios su skirtingomis vertybinėmis nuostatomis, matyt, bus nukeliamos į tolimesnę ateitį. Pirmiausia bus sprendžiami einamieji klausimai: kaip išgyventi ir įveikti ekonominius iššūkius.

Pedagogai turėjo išplaukti patys

Nors 2020-aisiais išvengėme pedagogų protestų ir jiems neteko lipti į ministeriją per langus bei ten miegoti, iššūkių vis tiek netrūko. Visuomenę sukrėtė žinia, kad trečdalis abiturientų neišlaikė matematikos brandos egzamino.

Tačiau svarbiausiu iššūkiu tapo dėl pandemijos įvestas nuotolinis mokymas. Vertindamas praeinančius metus, Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas Egidijus Milešinas sako, kad tai buvo ypač sunkūs metai: „Nežinau, ar nuo Nepriklausomybės yra buvę sunkesnių metų nei šie. Pedagogams jau pavasarį teko persiorientuoti į nuotolinį mokymą ir išmokti dirbti kitaip. Deja, jie buvo palikti vieni ir turėjo patys išplaukti iš šios situacijos. Mokytojai parodė, kad jie yra gabūs ir puikiai atlieka savo darbą."

Tiesa, dėl to, kad pandemija žymiai išaugino darbo krūvius, buvusi Vyriausybė iš pradžių žadėjo pedagogams poilsį, išduodant atostogų kuponus, tačiau savo pažado taip ir neištesėjo.

E.Milešinas sako, kad 2020-ieji pedagogo profesijos prie prestižinės labai nepriartino, nes nesikeičia visuomenės požiūris: „Buvusi Vyriausybė įvykdė savo įsipareigojimus, dėl kurių buvo susitarta 2019 m. kolektyvinėje sutartyje. Visiems mokytojams padidėjo darbo užmokestis. Tai ypač pajuto ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojai. Skaudulių dar yra daug. Matome, kad ir visuomenė nevertina mokytojo darbo kaip prestižinės specialybės."

Lietuvos žmonėms E.Milešinas linki sveikatos ir neprarasti vilties. O naujajai Lietuvos valdžiai linki kalbėtis, klausytis, o sprendimus priimti kartu su bendruomene.

Aplinkosauga - dėmesio centre

2020-ieji kaip niekad padarė aktualią aplinkosaugos temą. Sausio pirmosiomis dienomis, paskelbta, kad į Kuršių marias išleista šimtą kartų normas viršijantys nuotekų kiekiai, o tai padarė bendrovė „Grigeo Klaipėda". Staiga vienas po kito buvo atrasti panašūs vamzdžiai, o iš darbo atleistas ne vienas aplinkosaugininkas. Taip pat ir Aplinkos apsaugos departamento direktorius Vaidas Laukys.

Asociacijos „Gyvas Miškas" bendraįkūrėja Monika Peldavičiūtė sako, kad šie metai parodė, kad aplinkosauga svarbi visuomenei tema. „Daugelio aplinkosauginių organizacijų tikslas yra aplinkosaugą iškelti į prioritetą valstybiniu lygiu, nes ilgą laiką ji buvo tarsi užribyje. Tai pasiekti pavyko 2020-aisiais iškėlus problemas, kurios apnuogino neveikiančią sistemą. Visuomenė pamatė jos pūlinius. Pavyzdžiui, „Grigeo" skandalas, parodantis verslo atsakomybę ir valdininkų vaidmenį. Tik visuomenės nepakantumas tokiam abejingumui pagaliau parodė realią situaciją. Tuomet pamatėme šimtus tokių vamzdžių visoje Lietuvoje. Sakyčiau, prasidėjo tam tikra visuomeninė aplinkosaugos kontrolė", - sako M.Peldavičiūtė.

Daug dėmesio visuomenė skyrė miškų kirtimams. Radosi netgi pavienės iniciatyvos, kai bendruomenės sukilo dėl jų teritorijose kertamų medžių statybų metu: „Reikėtų pasidžiaugti, kad bendruomenės ėmėsi iniciatyvos. Žmonėms pavyko apsaugoti Gojų girią Elektrėnų savivaldybėje, Šimonių girią netoli Anykščių. Džiugu, kad visuomenė jaučia savo galią, tačiau valstybėje prioritetai vis dar netinkami. Girulių miško atveju pigesnė geležinkelio trasa, kad ir per Girulių miško teritoriją, valdžiai atrodo normalus sprendimas. Nors visuomenė aiškiai nesutinka. Taip neturi būti. Neturi net kilti minčių tokius projektus įgyvendinti.

Kartu galime pasidžiaugti, kad šiemet Nacionalinė meno ir kultūros premija buvo įteikta architektui Gintarui Balčyčiui, projektavusiam Vilkaviškio autobusų stotį. Šiuo projektu atnaujinant stotį buvo išsaugoti ir į projektą įkomponuoti visi ten augę medžiai."

Paklausta, ko palinkėtų naujai valdžiai artėjant Naujiesiems metams, M.Peldavičiūtė sako linkinti išminties, drąsos ir ambicijų, matant bendrą vaizdą ir tik tada priimant sprendimus.

Išsigimstantis žmogaus teisių supratimas

Šiemet ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje į svarbiausias pozicijas pakilo žmogaus teisių tema. Diskusijų objektu ji tapo po pasaulį vilnijant eitynėms prieš rasizmą įvairiose šalyse. Lietuvoje tokios eitynės subūrė daug jaunimo su kontroversiškais plakatais. Taip pat apie žmogaus teises politikai vienas per kitą kalbėjo komentuodami įvykius Baltarusijoje. Todėl Lietuvoje daugiausiai dėmesio sulaukė kitų šalių gyventojų, bet ne Lietuvos žmonių teisės.

Apžvelgdamas šiuos metus, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas sako, kad teigiamų pokyčių įžvelgti taip ir nepavyko. Jis pastebi, kad svarbiausioms Lietuvos žmogaus teisėms dėmesio 2020-aisiais ir vėl pritrūko: „Pasikeitė žmogaus teisių kontekstas visoje ES. Dabar akcentuojamos ne fundamentalios žmogaus teisės, kurios įvardytos Žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte. Jas išstumia kitos teisės, tokios kaip lyčių lygybės ir įvairovės teisės. Mūsų manymu, daugeliui Lietuvos piliečių jos nėra pačios aktualiausios.

Lietuvoje trečdalis žmonių gyvena arti skurdo ribos - žmonės neturi galimybių bent kartą per savaitę pavalgyti mėsos, neturi tinkamų drabužių ir mokymosi priemonių. Tai reiškia, kad valstybė neužtikrina jų teisės į mokslą, sveikatą.

Net pandemijos kontekste, kai kasdien miršta daugybė žmonių, mūsų politikai ir toliau kalba apie Stambulo konvencijos ratifikavimą ar vienalyčių porų teisių reguliavimą. Tai yra neadekvatus žmogaus teisių supratimas.

Gydymo paslaugų prieinamumas - dar viena sritis, kuri turėtų priversti susimąstyti. Negalime saugoti vienos dalies žmonių ir dėl jų paaukoti daugiau žmonių, nei saugojame. Mirtis nesirenka. Tai gali būti ir infarktas, ir vėžys, ir koronavirusas. Visų jų gyvybes turime saugoti vienodai. Net jeigu tai susiję su pinigais, nepateisinama, jeigu leidžiama mirti kitiems dėl to, kad saugomi koronaviruso pacientai. Bet mes užsimerkiame prieš sergančius kitomis ligomis. Tai yra nežmoniška".

Perkrauta sistema

2020 metais kaip niekad daug visuomenės dėmesio buvo skirta sveikatos apsaugos sistemai. Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė Aušra Volodkaitė sako, kad darbo pobūdis pasikeitė neatpažįstamai:

„Slaugytojams metai buvo labai sudėtingi, darbas suintensyvėjo visose srityse. Ypač dideli krūviai stacionaruose, reanimacijose. Nuolat girdime, kad dėl užsikrėtimų ir saviizoliacijos slaugytojų gretos retėja. Likusioms tenka labai didelis darbo krūvis, o papildomų rezervų nėra. Deja, metai baigiasi su dideliu nerimu."

Be pandemijos medikų bendruomenė išgyveno ir daugiau svarbių įvykių. Aršios diskusijos vyko dėl klaidų darbe teisiamų metikų. Rudenį visuomenę sukrėtė dar vienas įvykis, susijęs su medikų darbu - globos namuose rastas gyventojas, kuris čia buvo laikomas už grotų. O neseniai teismas išteisino buvusią LSMU rezidentę, išdrįsusią prabilti apie patirtą priekabiavimą. A.Volodkaitė sako, kad priekabiavimo problema yra opi įvairiose gydymo įstaigose: „Deja, žmonės nedrįsta apie tai garsiai kalbėti, bijo kaltinimų ar stigmatizavimo."

Kultūra, neatpažįstanti savęs

Kultūros sferai taip pat teko misija atlaikyti pandemijos smūgius. Pavasario pradžioje valdžios sprendimai išgynė kultūros bendruomenę į protestą prie Vyriausybės. Dalis kultūros atstovų taip ir negavo finansinės paramos dėl patirtų nuostolių, susijusių su pandemija. Šie metai daliai kultūros atstovų reiškė stagnaciją, kitai - tapo naujų formų atradimu.

Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus sako, kad pandemija užgožė svarbiausią kultūros įvykį šiemet - buvo parengtas Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektas. „Nors jis parengtas gana skubotai ir vis tiek liko neaišku, kas apima kultūros politikos sferą. Nėra realios politikos krypties, todėl ir ministrai ateina atsitiktiniai, ir Seime esantis Kultūros komitetas savo darbo neatlieka. Vyksta politikos imitavimas", - sako K.Stoškus.

Kalbėdamas apie šių metų svarbiausius įvykius, K.Stoškus paminėjo ir tai, kad dalis kultūrininkų pandemijos akivaizdoje atrado naujas formas, o išliekamosios vertės menas nepasitraukė į užribius: „Radosi iniciatyvos, kurias padiktavo gyvenimo sąlygos. Pavyzdžiui, buvo paminkliniu būdu suregistruoti išmirę Lietuvos kaimai. O iniciatyvų ir renginių regione šiemet buvo ne ką mažiau nei didžiuosiuose miestuose."

Vienas svarbesnių laimėjimų šiemet pasiektas kultūros paveldo sferoje. Po ilgų kovų Seimui buvo pateikta peticija ir pradėti įstatymo pakeitimai, kurie uždraustų viešbučių statybas kultūros paveldo objektuose. „Daug jėgų ir sveikatos visuomenininkams kainavusi pergalė. Laimėtas šioks toks mūšis. Deja, įstatymų nesilaikymas yra tapęs mūsų tradicija", - sako filosofas.

Visgi Lietuvoje, kai vis labiau trinamos ribos tarp kultūros ir kontrkultūros. „Aš tik šiemet sužinojau, kad Lietuvoje veikia Meno kūrinių kapinės. Manau, tai yra depresijos padarinys.

Bet blogiausia, kad mes neturime kriterijų, pagal kuriuos atskirtume destruktyviąją kultūrą nuo tos, kuri turi išliekamąją vertę. Paviršutiniškumas ir tas vienadieniškumas yra pavojingi dalykai Lietuvai. Niekais paversti tai, kas vertinga, galima greitai... Tai lengvai peržengiamos ribos.

Net Nacionalinių premijų komisija painiojasi ir premijas skiria ne pagal nuopelnus, o pagal protekcijas ir ryšius.

Tačiau Lietuva turi kuo džiaugtis. Tokiomis asmenybėmis kaip dailininkas Rimantas Dichavičius, tapytojas ir kritikas Aloyzas Stasiulevičius, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Ne visos šios asmenybės Lietuvoje deramai įvertinamos, o mažai girdėti žmonės atsiduria premijas gaunančių žmonių sąrašuose.

Negalime nutylėti, kad tai yra tam tikros tendencijos. Gyvename performansų kultūros laiku, kai leidžiami net chuliganiški žaidimai. Kai tarybinius tualetus primenantys grafičiai leidžiami ant restauruotų tiltų ir pastatų. Vienas tokių performansų pavyzdžių buvo pliažo įrengimas Lukiškių aikštėje. Daroma bet kas, kas šauna į galvą. Investuota daug pinigų, išeikvota daugybė pastangų, o rezultato nėra", - sako K.Stoškus.