Aktorius G.Mikalauskas: Visiems rūpėjo, tik kiek giliai buvau įklimpęs

Stresas, noras atsipalaiduoti, problemos nemažai tautiečių verčia griebtis alkoholio, išgerti vis daugiau ir dažniau, kol galiausiai tai tampa priklausomybe. Šios priklausomybės spąstai skaudžiai gelia ir paprastiems darbininkams, ir šou pasaulio žvaigždėms, ir aukštiems politikams. Viešai kalbėti apie tai nejauku, gal gėda. Tačiau būtina, - įsitikinęs aktorius ir laidų vedėjas Gintaras MIKALAUSKAS, prieš daugiau kaip 19 metų atsikratęs priklausomybės nuo alkoholio. Vyras prisipažino ne kartą buvęs pašieptas už savo atvirumą, tačiau svarbiausia išgirstas tų, kuriems reikėjo vilties.

- Kas jums padėjo įveikti priklausomybę nuo alkoholio?

- Man padėjo žmonės, patys iš tos balos išlipę. O dėl specialistų, kartais susidaro toks įspūdis, kad kai kurie jų išvis nieko nesupranta: kalbėjimas vien įsikandus raidę ar taisyklę. Tąkart, prieš 20 metų, galiausiai supratau, kad neverta su jais ginčytis.

- Žmonės jūsų nėra klausę, kam jūs viešai kalbėjote tema, už kurią galima būti ir pasmerktam, ir pašieptam?

- Prieš dvejus metus Palangoje, šalia mano namų, prieina prie manęs žmogus, ištiesia ranką ir sako: „Noriu jums ranką paspausti.“ Na, maniau, pažino mane kaip televizijos veidą. O jis sako, kad matė laidas su manimi, skaitė straipsnius apie mane ir rado kelią į blaivybę.

Kai išgirsti tokią padėką ir žinai, kad bent vienas žmogus išbrido iš liūno, o jo šeima tapo laimingesnė, suvoki, kad tas kalbėjimas yra prasmingas. O dėl pašaipų, paprastai pagiežą lieja tie, kurie visuomenėje vaidina labai teigiamus, o naktimis tyliai užsidarę langus gurkšnoja.

- Kodėl pastarieji nesusimąsto apie savo pačių priklausomybes?

- Pirmas priklausomybės požymis ir yra tas, kai priklausomybę taikai visiems, tik ne sau.

- Kas jus atvedė pas specialistus?

- Noras suprasti, kodėl elgiesi neprognozuojamai, kodėl buityje atsiranda alkoholio landos. Būtent šis noras mane atvedė pas specialistus ir pas žmones, kurie man parodė kelius. Galiu sakyti, kad man pasisekė. Tais laikais specialistai kaip tik nuvažiavo už Atlanto ir jiems ten buvo aiškiai įrodyta, jog tai yra liga. Nors pas mus tai dar buvo laikoma tam tikra pasileidimo forma. Taigi man pasisekė, nes tuo metu, kai aš pagalbos ieškojau, specialistų požiūris į tokią priklausomybę jau buvo brandus.

- Jeigu pats žmogus nenori bristi iš liūno, kas jam gali padėti?

- Jeigu žmogus pats sau nepripažįsta turintis problemą, tada beviltiška. Nėra tokių vaistų, kad piliulę išgėrei ir pasveikai! Tačiau galimybė visada yra, reikia suprasti, kad taip daugiau negalima, reikia kovoti. Juk tai trukdo gyventi, dirbti, trukdo šeimai. Tas žmogus, kuris nenori pripažinti savo problemos, galbūt jau seniai priėjęs liepto galą, o gal jau ir bedugnę. Visi aplinkui tai pastebi, o jis - ne.

- Tačiau visuomenė priėjusiuosius liepto galą dažniausiai pasmerkia, o ne skuba padėti.

- Tai jeigu net ir matydami laimingą žmogų mes sugebame jį pasmerkti, tai ką kalbėti, kai matome nelaimingą? Aš net ir iš politikų esu girdėjęs ir viešų, ir neviešų pareiškimų. Vienas politikas laidoje sugebėjo man viešai pasakyti, kad „atgėrei savo, tai ir patylėk“ - tik tai buvo iškirpta. Paskui labai ilgai jis manęs atsiprašinėjo. Kalbi tam, kad pasidalytum patirtimi, kažkam padėtum, o kai politikai, savotiškai atsakingi už tautos sveikatą, taip skelia viešai, tai apie ką mes kalbame? Apskritai mūsų visuomenė susvetimėjusi, kai gyvenau Panevėžyje ir eidavau šio miesto gatvėmis, visi žinojo, kad Mikalauskiokas eina, ne todėl, kad buvau koks nors išskirtinis, o todėl, kad kaimynai vieni kitus pažinojo, gražiai tarpusavyje bendravo.

- Ar Lietuvoje apskritai egzistuoja alkoholio vartojimo kultūra?

- Pažįstu daug puikių žmonių, kurie moka vartoti alkoholį ir tikrai gražios šventės būna. Ir mokama gražiai pabūti. Vienas politikas yra išsakęs mintį, jog reikia sauso įstatymo - vėl kraštutinumas. O kam? Galbūt reikia daugiau švietimo, kalbėjimo.

- Ar priklausomybė nuo alkoholio susijusi su profesijomis, lytimis ar statusu?

- Ne, tai netiesa. Ši liga nesirenka nei amžiaus, nei lyties, nei tautybės, nei profesijos. Tik žinomam žmogui bet kokioje srityje kažko dar pasiekusiam, yra labai sudėtinga prisipažinti, apie tai kalbėti, nes paskui visi bado pirštais.

- Tačiau jūs išdrįsote kalbėti. Jautėte pareigą?

- Taip, jaučiau. Yra tokios taisyklės, kad jeigu išsikapstei iš duobės pats, dėk visas pastangas, kad ir kitiems padėtum. Aš pasirinkau tokį kelią. Tačiau daugumai svarbiau, kiek giliai Mikalauskas buvo įklimpęs, o ne tai, ką jis nori pasakyti ir patarti tiems, kurie dabar kovoja su priklausomybe.

- Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, jog nebėra vilties atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio?

- Viltis visada yra, jei yra noras. Nereikia sėdėti ir manyti, kad pasaulyje esi pats nelaimingiausias žmogus ir turi daugiausia problemų. Kai aš pradėjau žengti tuo keliu, pažinau tokių žmonių, išgirdau tokių istorijų, kad iš tokių duobių išbrista, kad tuo metu mano problemos man atrodė juokingos. Jeigu yra net mažiausias vidinis noras, galimybė visada yra.

Statistika

Lietuvos statistikos duomenimis, 2011 m. vienas šalies gyventojas suvartojo vidutiniškai 11,9 litro, o vienas 15 metų ir vyresnis gyventojas - 14,1 litro legalaus absoliutaus (100 proc.) alkoholio, tai atitinkamai 1 ir 1,2 litro daugiau nei 2010 m.

Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, 2011 m. nuo nelaimingų atsitikimų darbe nukentėjo 45 neblaivūs asmenys, iš kurių 8 žuvo (2010 m. - 7). dar 9 neblaivūs asmenys (tiek pat, kiek ir 2010 m.) nukentėjo kelyje iš darbo (į darbą).

Policijos departamento duomenimis, 2011 m. užregistruoti 505 kelių eismo įvykiai dėl neblaivių asmenų kaltės, tai yra beveik kas septintą užregistruotą įvykį sukėlė neblaivus asmuo. Juose žuvo 67, buvo sužeisti 785 žmonės. Dėl kas antro neblaivių asmenų sukelto kelių eismo įvykio buvo kalti neblaivūs vairuotojai. Dėl jų kaltės pernai žuvo 24, buvo sužeisti 398 žmonės. 2011 m., palyginti su 2010 m., neblaivių asmenų sukeltų kelių eismo įvykių sumažėjo 4,4 procento, neblaivių vairuotojų sukeltų eismo įvykių - 2,4 procento.