„Antivakserio dienoraštis“ plinta kaip „Omikronas“

Na, gal būtų perdėta sakyti, kad „Antivakserio dienoraštis" yra pogrindinė knyga, ir juo labiau kad pirmoji, gimusi nelegaliomis sąlygomis. Ir iki jos būta atvejų, kai jau pasirodžiusi knyga buvo nudanginama į viešumo požemius, pvz., Rūtos Vanagaitės „opusas" apie žydus, ir iki jos būta, ir dabar yra nemažai nepageidautinų leidinių, besikertančių su vyraujančia ideologija.

Iliustracijai tiktų dauguma Valstybingumo studijų centro leidinių, tarp kurių yra ir lytinės religijos stulpus triuškinantis veikalas „Kaip gėjai tampa norma", kurį šio tikėjimo apaštalai Raskevičius, Dobrovolska, Armonaitė bei kiti prisiekusieji ko gero būtų gatavi suieškoti per kratas ir viešai sudeginti. Vis dėlto anykštėno rašytojo ir žurnalisto L.Bitvinsko knyga geliančiu pavadinimu „Antivakserio dienoraštis" yra itin nepageidautina, nes pasirodė būtent tuo metu, kai Vyriausybė žūtbūt stengiasi priversti gyventojus skiepytis.

Tiesa, sakyti, kad knyga pasirodė, irgi būtų neteisinga, nes ji nei knygynuose, nei interneto portaluose nepasirodė. Ji buvo parodyta keliems šimtams skaitytojų, kuriems negrėsė būti apkaltintiems nekaltybės praradimu, - jie ir iki tol smagiai skaitė ir komentavo tekstus autoriaus feisbuko paskyroje. Ir po kiekvienu jų bemat rasdavosi perspėjantis feisbuko administratorių prierašas, raginantis apsilankyti COVID-19 informacijos centre.

Iš tikrųjų, ši knyga yra gana taiki, joje nerasite kvietimų versti Vyriausybę ar Seimą, nėra žeminančių vadovų apibūdinimų, kuriais rinkėjus kartais „pašventina" jų išrinktieji. Susidaro įspūdis, kad piešdamas kvailokas situacijas, į kurias per savo kietas ar minkštas galvas vadovaujantys asmenys patenka ir patys, ir podraug su savimi patraukia kitus, autorius neslepia jiems net tam tikros užuojautos, paprastai reiškiamos laikmečio aukoms. Anot L.Bitvinsko, knygoje nėra tiesioginės kritikos valdžiai, - joje esama kritikos viskam, dėl ko mes ir atsidūrėme tokioje absurdiškoje aplinkoje.

Iš tikrųjų „Antivakserio dienoraštis" nėra nei prieš skiepus, nei už juos, nors tie, kurie saugojo nekaltybę, t.y. buvo prieš bet kokį šerio statymą prieš valdžią ar jų nuomonė dėl skiepijimosi būtinybės buvo nepajudinama kaip vinis, iškart atsiribojo nuo rašytojo jau po pirmų dienoraščio tekstų. L.Bitvinskas sako: „Tarybiniais laikais sutikau labai daug laisvų žmonių, išaugusių toli gražu ne laisvoje aplinkoje, dabartiniu metu matau labai daug nelaisvų žmonių, išaugusių laisvės sąlygomis..."

L.Bitvinskas dienoraštį laiko „juodojo, baltojo, spalvotojo humoro ir satyros" kūriniu, tačiau jam tinka ir kitoks apibūdinimas: tai tikrų tikriausia „magiškojo realizmo" knyga. Visų pirma dėl to, kad ji pasižymi magiška trauka: vos parėjusi iš miesto, puoli ją skaityti, skaitai ir juokies su vakserės piktdžiuga, nes pandemijos valdytojai neišlaikė tau duoto žodžio ir po dviejų „AstraZenecos" skiepų tave kaip niekur nieko pasivijo ir parbloškė „kovidas". Magiškojo realizmo knyga ji vadintina todėl, kad joje iki skausmo atpažįstami absurdiškų situacijų sukėlėjai, veikėjai ir jų poelgiai, nenuslepiant nė valstybės pareigūnų pavardžių. Be kita ko, čia skaitytojas randa ir jam pačiam artimų ar net būdingų bruožų; apskritai knygos autorius sako netikintis menu, kuris atsietas nuo gyvenimo ir laiko. Jo manymu, toks menas yra tuščia puodynė.

Prieš kiek laiko interviu „Respublikai" L.Bitvinskas pasakojo „Antivakserio dienoraštį" ėmęs rašyti vien norėdamas padėti tiek antivakseriams, kurie, jo nuomone, yra daugiau silpni, nei stiprūs, tiek viruso prislėgtiems vakseriams išgyventi tamsiuosius pandemijos laikus. Jis teigė neturėjęs nė minties išleisti knygą, o paragintas vis dvejojo, ar ji sulauks pasisekimo. Ir pasiryžo, anot jo, tik paakintas nepaprasto skaitytojų susidomėjimo, kurį sukėlė jo duotas interviu.

Savo paskyroje jis rašo: „Knygos gimimas neapsiėjo be paradoksų. Išgirdęs, kad tokia knyga bus, pasisiūlė paremti skiepytas visais skiepais skiepijimo šalininkas. Įžvelgiau klastą, gali būti, kad parašiau labai blogai, todėl ir siūlo paremti. Iš viso į meno rėmimą žvelgiu skeptiškai, nes amžinai menininkai vaizduojami ištiesta ranka.

Taigi, išgirdęs grasinimą, kad galiu būti paremtas, nusiminiau. Pasiūliau neskubėti, pirma viršelį pamatyti. Kai nusiunčiau viršelį, sakė, tas žmogus lakstė po namus, mėtė į viršų daiktus ir rėkė: „Shudo, to tai nebus, shudo!" Atgavau pasitikėjimą savimi iš karto. Tiesa, paskui, kai knygą įteikiau, atsileido, vėl pasisiūlė paremti, o aš jam vėl pasakiau - ne. Paskaitęs skambino ir klausė, ar nenoriu parduoti teisių į knygą. Vėl pasakiau - ne. Žodžiu, perspėju geranoriškai - į paramą žiūrėkite atsargiai... Paskui turėjo knygas pardavinėti vienas tinklalapis, bet, pamatęs pavadinimą, savininkas reagavo panašiai, kaip tas, kuris norėjo paremti".

Paradoksu galima laikyti ir tą faktą, kad internetinės žiniasklaidos laikais, spaustuvės paieškos buvo sunkios ir nesėkmingos - tos, į kurias kreiptasi, net Lenkijoje, skundėsi prieškalėdiniu užimtumu. Galiausiai pavyko dėl knygos spausdinimo susitarti Utenoje.

„Pirmas geras ženklas, - pastebi L.Bitvinskas, - buvo prie stalo rastas spaustuvininkas su įpusėjusia knyga, taip pat knygas mačiau paliktas ant spaustuvės darbuotojų stalų. Tai buvo antras geras ženklas - retai spaustuvininkai nori pasilikti produkcijos."

Populiarumą jis linkęs aiškinti ir žmonių noru knygą turėti kaip tam tikrą suvenyrą, susijusį su jų pačių išgyvenimais ir patirtimi. Tačiau net ir išleidęs knygą, rašytojas neapleidžia ištikimųjų sekėjų savo feisbuko paskyroje: naujais įrašais vėl ir vėl pildo „Antivakserio dienoraštį", leisdamas tikėti, kad antroji jo dalis, ko gero, susisluoksniuos anksčiau, nei mus ištiks globalios pandemijos pabaiga.

Iš „Antivakserio dienoraščio"

Na, o tiems, kuriuos „Omikronas", stumia neviltin ar, kaip pandemijos valdytojams, kelia panikos bangas, rašytojui leidus, siūlome pasiskaityti porą epizodų iš jo knygos. Tikimės, kad juos perskaičius tamsų horizontą perlies šviesesnis spindulys.

Kibernetinis karas

2021 m. spalio 12 diena

Geras oras man keldavo šiurpą. (Čia antivakseriai, kaip antivalstybiniai elementai, priversti gyventi miške - D.Š.) Tada pasirodydavo jie - Vyriausybės dronai. Įskridę į mišką spiečiumi, jie skenuodavo aplinką ir ieškodavo biologinės gyvybės. Žinoma, mes išmokome su jais kovoti. Mėtydami į orą smėlį sukeldavome blogą matomumą, todėl jie būdavo priversti kilti aukštyn. Dronus gaudydavome paspęsdami spąstus. Ypač tam tiko moteriški liemenukai, mat dronai kažkodėl jautė jiems nepaaiškinamą trauką. Naudodamiesi tuo, keletą sugavome ir surengėme keršto akciją - antivakseris hakeris instaliavo į jų atmintį pornografijos rinkinį, kuris aktyvizuodavosi vos dronai pasiekdavo mišką. Buvo dienų, kai dronų spiečius sustingdavo kuriam laikui, o paskui sukdavo atgal. Ilgainiui šią problemą, matyt, išsprendė, operatorėmis pasodindami pareigūnes.

Kai dronai buvo nuvejami iš žemutinių miško ardų, jie burdavosi į spiečių virš miško, suformuodami ore pirmiausia Šimonytės, o paskui ir visų Vyriausybės narių galvų atvaizdus. Kiekvienas atvaizdas kartodavo: „Tai jūs kalti dėl pandemijos. Jokios prievartos, pasirinkite skiepytis". Dronai taip meistriškai atkurdavo atvaizdus, kad net buvo galima įskaityti, kas parašyta tatuiruotėje ant ministrės Dobrovolskos krūtinės. Parašyta buvo nemūsiškai ir šviesiausi pasipriešinimo protai stengėsi iššifruoti, kai pasklido kalbos, kad vos bus iššifruotas užrašas ir paskelbta, kas toje tatuiruotėje, pandemija baigsis. Tenka pripažinti, kad tokia psichologinė ataka buvo sunkiai atremiama. Dažniausiai ją pralaukdavau žeminėje prisijungęs deguonies kvėpavimo aparatą, be to, Genutė man draudė žiūrėti į ministrės krūtinę.

Kai atrodė, kad dronai mus pribaigs, antivakseriui hakeriui šovė geniali mintis - perimtam dronui jis instaliavo Jazzu ir Kerbedžio dainas bei Tapino, Užkalnio ir Valatkos kalbų įrašus. Kitą dieną didžioji dalis dronų nuskendo pelkėje pakeliui į mišką, o išlikusiuosius pribaigė papildomas slaptas failas su Armonaitės daina „Pokyčiai po pokyčių". Vyriausybės dronų parkas nebeatsigavo.

Draudžiama literatūra

2021 m. gruodžio 29 diena

Gyvenome gerai. Sniegui užklojus miškus, eiti nebebuvo kur, daugiau laiko skyrėme savišvietai. Į miestą pasiuntėm dr. Z., nes jis mažiausiai buvo panašus į antivakserį. Seržantas Varškėtis apkirpo jį kariška „Abrahams" tipo šukuosena, o laikrodininko žmona į kelią šio to įdėjo. Prieš kelionę prisėdome. Grįžus jam iš miesto taip pat prisėdome. Dr. Z. sakė, kad pasisukiojo akademiniuose sluoksniuose ir pasakojo, kad jaunoji karta ruošiama Lieropos (taip dienorašty vadinama Lietuva - D.Š.) klestėjimui. Tam pertvarkomos mokymo programos, pirmiausia lietuvių kalbos. Iš programos išmesti kai kurie autoriai ir uždrausti kūriniai:

I.Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimas" - dėl to, kad meta šešėlį ant Šimonytės.

J.Biliūno „Brisiaus galas" - paslėpta aliuzija į galimą Vyriausybės valdymo pabaigą.

Evangelija pagal Luką, nes joje parašyta „Gabrielius buvo pasiųstas" ir „Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius." Tai gali įžeisti jaunąjį užsienio reikalų ministrą, nes mokiniai gali pamanyti, kad jį galima siuntinėti, taip pat už grasinimą liberalui Gentvilui ir už galimą valstybės institucijų tapatinimą su šėtonu.

„Altorių šešėly" - už tai, kad parašė Putinas.

Markeso „Patriarcho ruduo" - patys suprantat, už ką.

„Stebuklingos Nilso kelionės" - už tai, kad diskredituoja Čmilytės -Nielsen darbines komandiruotes.

Pasaka „Raudonkepuraitė" - už slaptą Kremliaus agentų romantizavimą.

Buvo ir gerų naujienų - privaloma tapo vaikus išmokyti šokti liaudies šokių „Kanapėlė" ir „Adatėlė".