Ar labdaros akcijos gali išgelbėti Lietuvą nuo skurdo?

Ne paslaptis, kad vis dar išgyvename ekonominio sunkmečio metus; laikus, kai žmonės ne visada išgali patenkinti savo paprasčiausius poreikius, o kartais net nusipirkti pagrindinių maisto produktų. Dėl šios priežasties dabar dažniau nei bet kada anksčiau organizuojamos įvairiausios, dažniausiai televizinės, labdaros ir rėmimo akcijos. Tiesą sakant, šiuo metu jų tiek daug, kad net gali pasimesti beskaičiuodamas. Tačiau kiek šios akcijos gali paveikti dabartinę socialinę padėtį? Ar jos iš tiesų yra tokios vertingos, kokiomis jas paprastai įsivaizduojame? Galų gale ar visada tinkamai pasirenkami jų tikslai? Prieš kurį laiką, pavyzdžiui, mūsų pramogų verslo žvaigždės dalyvavo akcijoje, kurios metu buvo surinkta apie 600 tūkstančių litų paramos Kambodžos vaikams. Nepaisant neabejotinai kilnaus šio akcijos tikslo, nenoromis visgi kyla klausimas, ar mes tokie turtingi ir neturime savų bėdų, kad iš tiesų galime tokias akcijas organizuoti. O kur dar surinktų lėšų panaudojimo kontrolės ir skaidrumo užtikrinimo problema.

Apie šiuos bei kitus susijusius dalykus ir pakalbėsime šios dienos ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorius Linas KUKURAITIS ir Varėnos rajono meras Elvinas JANKEVIČIUS. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šiandien laukėme dar keleto garbingų svečių, bet taip atsitiko, kad Egidijus Dragūnas susirgo, o Edita Mildažytė negalėjo atvykti dėl didelio užimtumo, todėl pirmiausia paprašysiu Lino pristatyti „Carito“ veiklą. Kaip jūs įgyvendinate savo geras idėjas?

L.KUKURAITIS: Nepaprasta pristatyti visą veiklą, ji plati. „Caritas“ veikia visoje Lietuvoje. Turime apie 3 tūkstančius savanorių. „Caritas“, kaip bažnyčios organizacija, savo veiklą vykdo per parapijas. Apie 80 proc. parapijų turi savo „Carito“ skyrius. Veikla labai įvairi: nuo šalpos maistu, drabužiais ir daiktais iki rimtų kvalifikuotų projektų. Turime amatų centrą, kur iš gatvės renkasi socialinės rizikos grupei priklausantis jaunimas. Šie jaunuoliai vienus metus skiria ugdymo programai, vėliau integruojasi į visuomenę. Kuo toliau, tuo labiau matome, kad prasmingiausia savo jėgas skirti būtent ugdymo ir įdarbinimo programoms. Jos yra tarsi atsvara šalpos kultūrai, kuri buvo ganėtinai išplėtota per dvidešimt nepriklausomybės metų. Ir „Caritas“, kaip organizacija, daug prie to prisidėjo. Tačiau šalpos programos, projektai – tai yra maisto daviniai, rūbai, kambariai, kur žmonės gali ateiti ir išsirinkti labdarą, pernakvoti – mūsų manymu, jau pakankamai išplėtota Lietuvoje. Tokios paramos gavėjai patenkina savo bazinius poreikius ir tokia sistema neskatina jų judėti toliau. Mes juos tam tikra prasme vadiname vartotojais. Tai yra tam tikra visuomenės dalis ir ji plečiasi. Mūsų tikslas – pasiūlyti tokiems žmonėms kitą atspirties tašką, kad gavę paramą jie galėtų integruotis ir patys veikdami prisidėtų prie visuomenės tikslų įgyvendinimo. Imtųsi atsakomybės už savo pačių gyvenimą, už savo vaikus, savo artimuosius. Tokios integracijos programos, mano galva, Lietuvoje silpnai plėtojamos. Mes savo laiką ir jėgas investuojame kurdami socialinio verslumo vietas, kurios skirtos, pavyzdžiui, benamiams. Esame įkūrę žvakių dirbtuves, kur nesvarbu, ar į darbą ateinama reguliariai. Darbo sąlygos tose dirbtuvėse nėra tokios griežtos, kad už smulkius nusižengimus būtų metama lauk. Tačiau mūsų socialiniai darbuotojai stengiasi žmonėms padėti pajusti darbo ritmą. Tokios „minkštos“ darbo vietos vėliau suteikia galimybę žmonėms pereiti į kitas darbo vietas, nes jiems, patekusiems į didelės socialinės atskirties situacijas, iš karto į normalią darbo rinką patekti per sudėtinga. Taip pat egzistuoja būsto problema. Ypač miestuose, kur žmonės iš nakvynės namų nepajėgūs pereiti į normalų būstą, kurį patys galėtų išlaikyti. Čia norisi investuoti. Taigi „Caritas“ daro daug.

G.JAKAVONIS: Atvirai pasakius, jūsų atsakymas nuteikia optimistiškai. Orientuojatės į įdarbinimą, socialinių vietų kūrimą. Gerbiamas Elvinai, esi miesto žmogus, tačiau tapai Varėnos rajono meru, aktyviai dirbi, daug važinėji. Kaip pasikeitė tavo požiūris į tai, kas vyksta Lietuvoje? Kaip vertini, kad mes renkame pinigus Kambodžai, ir visus televizijos projektus, kurių vos ne keli per mėnesį įvyksta? Matome, kad ten aukojami pinigai, tačiau neaišku kam. Man įdomu, ar tie pinigai pasiekia galutinį tikslą.

E.JANKEVIČIUS: Ta labdara Lietuvai, taip pat ir Varėnos rajono savivaldybei, labai reikalinga. Aš tai vadinu geros gyvenimo kokybės, sėkmės mokesčiu. Tie žmonės ar įmonės, kurioms geriau sekasi, dažniausiai ir aukoja. Gaila, kad gerbiamos E.Mildažytės čia nėra. Jos projektas visai Lietuvai yra labai reikalingas. Mes jį labai vertiname. Aš ir pats kada nors norėčiau jame sudalyvauti. Kalbant apie paramą užsieniui, kyla klausimas. Mūsų Varėnos rajonas gana didelis. Daug žmonių jame gyvena žemiau skurdo ribos. Mes turime 1300 šeimų, kurios negali išgyventi be paramos, be socialinių darbuotojų pagalbos. Ir man keista, kodėl šelpiami kitų šalių vaikai, kai mūsų Lietuvoje skurdo irgi yra labai daug. Kadaise su didele delegacija buvau nuvykęs į labai skurdžią šalį. Daug žmonių ten fotografavo skurdą. Aš net fotoaparato nesinešiau. Vaizdai, kuriuos mačiau ten, absoliučiai niekuo nesiskiria nuo vaizdų, kuriuos galėčiau parodyti mūsų rajone.

G.JAKAVONIS: Kai kalbėjausi su gerbiama E.Mildažyte apie tai, ką reikėtų nagrinėti mūsų apskritajame stale, ji užsiminė, kad kai kurie fondai 25 proc. surenkamų sumų skiria savo administravimui. Kaip galima kalbėti apie kažkokias gerumo akcijas, labdarą, kai matomas paprasčiausias verslas? Surenki 4 milijonus – ir vienas milijonas lieka tau pačiam. Vykdant tokį verslą man liežuvis neapsiverstų sakyti, kad kažko gaila, ir dangstytis gerumu.

L.KUKURAITIS: Jeigu organizatoriai sau pasiima 25 proc., tai nepateisinama. Egzistuoja tam tikras tarptautinis standartas – 7 proc., tačiau ir jis neretai kritikuojamas. Vatikano komisija, atsakinga už Bažnyčios vykdomos socialinės veiklos sritį, nuolat spaudžia Bažnyčios organizacijas, tarp jų ir „Caritą“, kad kuo labiau būtų mažinamos administracinės išlaidos ir ieškoma efektyvesnių administravimo priemonių. Lietuvoje, man atrodo, egzistuoja įvairūs požiūriai į administravimo mokestį. Pavyzdžiui, „Caritas“ ilgai net nesuvokė, kad dalį surenkamų pinigų galima paimti ir apmokėti  organizavimo išlaidas. Jas apmokėdavo iš kitų fondų, iš lėšų, kurias Bažnyčia buvo skyrusi „Carito“ veiklai. Taigi visas surenkamas lėšas „Caritas“ skirdavo žmonėms. Tik tada, kai tie veiklos fondai pradėjo sekti, „Caritas“ leido sau 7 proc. visų per akciją surenkamų lėšų panaudoti administravimo išlaidoms padengti. Manau, kad dar yra organizacijų, kurios šio administracinio mokesčio visai neima, tačiau yra ir tokių, kurios pasiima gerokai didesnį procentą. Be to, man atrodo, kad kai kas šiomis akcijomis mėgina ir reklamuotis, kurti savo įvaizdį. Taip pasiimamas ne tik administracinių išlaidų mokestis, bet gaunama ir pridėtinė vertė – viešinimasis. Todėl tiek daug tų akcijų ir vykdoma, mėginant parodyti, kokie jos organizatoriai neva yra socialiai atsakingi, solidarūs ir pan. Tų akcijų vykdoma tiek, kad nebeįmanoma jų suskaičiuoti. Kur pasisuki, vis kas nors ko nors prašo. 

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Elvinai, užsiminei, kad labai reikalingos maisto akcijos, dalybos, kurios vyksta per seniūniją, valdžios institucijas. Sudaromi socialiai remtinų žmonių sąrašai, jiems skiriamas maistas. Teko kalbėti su socialiniais darbuotojais. Jų manymu, tos dalybos nėra geras dalykas. Taip pat kalbėjausi su geru pažįstamu, kuris, laikinai būdamas bedarbis, drovėjosi dalyvauti maisto dalybose. Sako, kai nuėjau, grįžau aukštai iškėlęs galvą, nes ten susirenka atvažiavę su tokiomis mašinomis, kokių kitas dirbdamas normalų darbą negali nusipirkti. Atvirai pasakius, kelis kartus teko iš šalies matyti tas dalybas ir seniūnijos darbuotojus, apsikrovusius maišais. Pagal sąrašą kam duoda, kam... Negražiai atrodė. Žmonės lyg ir pažeminti. Kyla klausimas, ar tikrai tam žmogui kruopos reikalingos.

E.JANKEVIČIUS: Jūs teisus. Kai kurie žmonės ta parama naudojasi, iš dalies ta parama skatina ir toliau žmones nedirbti. Pas mane į savivaldybę net jaunimas ateina ir prašo duoti socialinį būstą. Man keistas tų jaunų žmonių mąstymas. Kai prisimenu savo kartos jaunimą, galvodavome, kad mums suteiktų darbą, kad galėtume užsidirbti ir patys butą išsinuomoti, nusipirkti. Tuos žmones stengiuosi taip ir paprotinti. Pasakyti, kad reikia galvoti kita linkme. O tas maisto gavimas kai kuriems žmonėms labai reikalingas. Deja, išrūšiuoti tuos žmones, duoti tik tiems, kuriems ta pagalba reikalinga, – beveik neįmanoma. Visada bus galimybė piktnaudžiauti. O jei kalbėtume apie žmones, kurie nori paaukoti labdarai, tai galbūt jiems yra patogiau dalyvauti tose akcijose,   tiesiogiai nebendraujant su labdaros gavėjais. Taip yra paprasčiau. Bet taip paaukojant 5 ar 10 litų atliekamas mažas darbas. Tai nėra tiek daug, kiek būtų galima padaryti tiesiogiai nuvažiavus pas žmogų į namus – jį išklausyti, pamatyti, kas jam yra būtina.

L.KUKURAITIS: Man atrodo, yra trys situacijos, kai žmonės turėtų gauti paramą maistu, drabužiais. Pirma situacija – krizinė. Pvz., mirė žmogus, kuris išlaikė šeimą, arba sudegė namas. Kiek galime, turime suteikti tokiems žmonėms pagalbą, kad jie galėtų išgyventi. Antra grupė – tai žmonės, kurie patys negauna tokių pajamų, kad galėtų oriai gyventi, pavyzdžiui, neįgalieji, pensininkai, kurių pensijos per mažos. Todėl reikalingas atviras labdaros valgyklų tinklas, maisto paketai, kad žmonėms nereikėtų badauti, raustis šiukšlėse. Trečioji dalis – žmonės, kurie gyvenime niekada nėra patyrę kitokio santykio su aplinka. Tai vaikai, užaugę socialinės rizikos šeimose, vaikų globos namuose. Kaip meras minėjo, ateina, prašo duoti socialinį būstą. Kaip jis gali neateiti, jei 18 metų gyveno vaikų globos namuose, kur viską gaudavo. Niekas neugdė jo savarankiškumo. Išleistas po 18 metų vaikas, gavęs labai nedidelę pašalpą, turi išgyventi. Bet jis niekada nematęs pavyzdžio, niekada nesusidūręs su realiu gyvenimu. Niekada nesusidūręs su įtampa, kad jam pačiam reikia išgyventi. Didžioji dalis įkalinimo įstaigose esančių žmonių – tai būtent mūsų vaikų globos namuose užauginti jaunuoliai, taip pat augę socialinės rizikos šeimose. Turime suteikti jiems paramą. Bet kartu siūlyti ugdymą, kad tie žmonės matytų visai kitas galimybes veikti visuomenėje. Čia reikalingos socialinės sistemos reformos.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Linas paminėjo internatą. Atsiprašau, šeimose matau ne ką mažiau tokių pačių problemų. Pavyzdžiui, Seimo pirmininkas turėdavo tam tikrą fondą, iš kurio skirdavo paramą nukentėjusiems nuo nelaimių. Teko kalbėti su žmogumi, kuris administravo šį fondą. Iš pradžių jis, pamatęs, kad šeima turi daug vaikų, tėvai nedirba, skubėjo paruošti dokumentus, kad jiems būtų suteikta parama. Bet po kiek laiko ėmė pastebėti, kad pavardės kartojasi. Pradėjo domėtis. Paaiškėjo, kad žmonės turi daug hektarų žemės, kurios nedirba, nesodina net daržo. Tiesiog jau perpratę sistemą, siunčia laiškus į visas labdaros organizacijas, pradedant „Caritu“, Maltos ordinu, savivaldybės socialiniu skyriumi, Seimu, kuo tik nori. Atsiranda žmonių, kurie nieko neveikdami, vien užsiimdami prašymų padėti rašymu, išlaiko šeimas. Tuomet kyla klausimas, kas išaugs iš tokių vaikų, kurie auga tokioje šeimoje.

L.KUKURAITIS: Apie tai jau kalbėjau. Šeimoje jie mato būtent vartojimo pavyzdžius. Karta keičia kartą ir suranda vis kūrybiškesnių būdų, kaip save išlaikyti iš tų paramos fondų. Ir čia yra problema. Šiuo metu Vilniuje pradėjome skaičiuoti, prašėme savivaldybės, kitų krikščioniškų organizacijų, krišnaistų pateikti sąrašus žmonių, kurie eina į labdaros valgyklą. Paaiškėjo, kad vienas žmogus gauna iki 16 talonų. Pradėjome skaičiuoti ir matome, kad yra piktnaudžiavimo atvejų. Su savivaldybe bandome ieškoti būdų, kaip administruoti, kaip koordinuoti tuos sąrašus, kad žmogus galėtų gauti nors tris talonus per dieną, ne daugiau. Be to, yra daug organizacijų, kurios teikia šalpą: „Maisto bankas“ – maistą, Maltos ordinas – sriubą, „Caritas“ ir Raudonasis Kryžius taip pat teikia rūbus. Tačiau ne visos organizacijos teikdamos pagalbą rūpinasi, kad gavęs paramą žmogus laikytųsi tam tikrų įsipareigojimų. Nes jeigu parama yra neaktyvinanti, tik davimo parama, aišku, ji žmogų skatina vartoti. Gauti ir kitą kartą ateiti. Kaip sakėte, kartojasi tos pačios pavardės. Reikalinga daugybė pastangų, kad žmogus nepakliūtų į šį uždarą šalpos ratą, kuriame yra atsidūrę daugelis benamių, daugelis vargšų Vilniaus mieste. Manau, regionuose taip pat galima pastebėti šių tendencijų.

G.JAKAVONIS: Socialinė šalpa yra didesnė už minimalų darbo užmokestį. Kaip tai pakomentuotumėte?

E.JANKEVIČIUS: Labai sunku atskirti tuos žmones. Dažnai pas mus į savivaldybę ateina žmonės,  gyvenantys socialiniame būste. Pagal įstatymą, jeigu tas būstas yra labai blogos būklės, mes turime dar ir langus pakeisti. Bet pasižiūrėjus, kiek jie uždirba, ir palyginus su prekybos centro kasininkėmis ar kitais, kurie gauna minimalų atlyginimą, tie skaičiai uždarbio atžvilgiu yra vienodi. Dirbantis žmogus turi ne tik savo butą nusipirkti, bet dar ir pats langus pasikeisti. O žmogus, kuris gauna pašalpas, gauna viską už dyką. Ir trečdalis savivaldybės darbo sukasi būtent apie tą žmogų.

L.KUKURAITIS: Labdaros akcijos, man atrodo, taip pat atlieka žalingą vaidmenį. Jos padeda žmonėms išlikti užburtame šalpos rate. Nes akcijos negali suteikti to, kas žmogui yra iš esmės reikalinga. Retai kur galima girdėti, kad lėšos renkamos ugdymo projektui. Daugelis patenkina materialinius poreikius. Yra darbo vietų, bet žmonės nedirba. Nes yra tam tikri įpročio dalykai, kaip minėjau, kai įprantama gyventi tenkinant bazinius poreikius, tam tikra prasme vegetuoti.

G.JAKAVONIS: Lietuva mažėja, mūsų trys milijonai. Spaudoje paskelbta, kad po, rodos, 30 metų bus du su puse milijono. Ir štai mes dabar ugdome tokius žmones, kurie gauna pagal savo socialinį statusą, o ne pagal įdėtas pastangas. Ar nebaisu? Nemanau, kad tie, kurie išvažiuoja, užsienyje šalpos prašo, jie ten susiranda darbo. Lietuvoje sunkiau rasti. Kokios tendencijos, kas su mūsų Lietuvėle darysis toliau? Norėtųsi, kad mūsų tauta iš savo darbštumo pragyventų. Ką daryti, kad gautų tie, kurie deda pastangas, kad juos kažkas skatintų judėti į priekį?

E.JANKEVIČIUS: Norėčiau, kad nesusidarytų klaidingas įspūdis. Mes pasisakome už paramą. Visada linkę ištiesti žmogui pagalbos ranką. Tik mes kalbame apie žmones, kurie ta parama piktnaudžiauja. O aš piešiu Lietuvos ateitį teigiamomis spalvomis. Mes esame jauna valstybė. Perimti iš kitų šalių patirtį gal ir galime, bet kiekviena visuomenė kitokia. Todėl mes mokomės iš savo klaidų. Mes jau ir Savivaldybių asociacijoje, kuriai vadovauja Ričardas Malinauskas, apie tai  šnekamės. Visų savivaldybių merai mato, kad ta parama piktnaudžiaujama, ir derindami su Vyriausybe, Seimo nariais tikrai rasime pačią geriausią išeitį. Manau, labai svarbu išmokas gaunančius žmones ugdyti, orientuoti. Bet nereikia pamiršti, kad truputį daugiau dėmesio mes galėtume skirti ir tiems, kurie uždirba labai mažai. Turėtume ir jų nepamiršti. Negalima skirti dėmesio vien socialiai remtiniems žmonėms.

G.JAKAVONIS: Mes vaikus uždarome į internatus. Ir gauname gatavus kalinius, kurie išėję į visuomenę, neprižiūrimi, atsiduria įkalinimo įstaigose. Nematau ko džiaugtis dabartine situacija.

L.KUKURAITIS: Aišku, tai yra požiūrio kaitos dalykai, kurie neužtrunka trumpai. Žmonės įpratę gyventi iš labdaros, galbūt čia dar ir tas mūsų sovietinis palikimas atlieka gana svarbų vaidmenį.

G.JAKAVONIS: Tarybiniais laikais būtų sakę: buržuazinis palikimas.

L.KUKURAITIS: Vis tiek turime ką kaltinti. Aišku, istorija čia vaidina savo vaidmenį. Pokyčiai nevyksta greitai. Kad vyktų suvokimo pokyčiai šeimose, reikalingos sąlygos.

G.JAKAVONIS: Konstitucinis Teismas išaiškino, kad tradicinė šeima, į kurią jūs orientuojatės, ne visai tradicinė. Ir vyras su vyru gali šeimą sudaryti, ir moteris su moterimi. Ir jūs dar matote į ką atsispirti?

L.KUKURAITIS: Kaip tos sąlygos susiklosto? Galiu pateikti pavyzdį. Viena jauna šeima turėjo priklausomybės problemų. Jie atėjo į amatų centrą. Šiame centre gyveno tam tikroje bendruomenėje, su mokiniais, kurie mokosi amato. Šalia amato mes daug dėmesio skiriame  neformaliam ugdymui. Tas jaunas žmogus atsisakė priklausomybės. Pradėjo lankytis anoniminių alkoholikų susirinkimuose. Ten sustiprėjo kaip asmenybė. Dabar jis su ta mergina, kuri irgi atėjo iš gatvės, sukūrė šeimą. Turi vaiką, nuomojasi būstą ir patys dirba. Tai atsitiko ne per mėnesį ir ne per du. Visą tą laiką jie gavo paramą iš mūsų, maitinosi labdaros valgykloje, gyveno mūsų bendrabutyje. Jie gavo mokymą, ugdymą. Vadinasi, investicija buvo nemaža. Tačiau jie dabar patys dirba socialiniais darbuotojais, padeda kitiems. Tai nėra paprasti dalykai, bet tai įmanoma konkrečių žmonių atžvilgiu. Ir aš tikiu, kad ši šeima ir jų vaikai jau gyvens visai kitaip. Taigi pozityvių istorijų yra, bet tam reikalingos sąlygos ir lėšos.

G.JAKAVONIS: Šiuo atveju lėšos buvo „Carito“, visuomeninės religinės organizacijos. O kokį vaidmenį atliko Švietimo ir mokslo ministerija?

L.KUKURAITIS: Tai nepaprasta, nes tie jauni žmonės, galima sakyti, iškrenta iš švietimo sistemos. Švietimo sistema turi per didelius kriterijus, kad jie galėtų dalyvauti. Jei nesi baigęs 8 klasių, negali eiti į profesinę mokyklą. O daugelis pas mus ateinančių žmonių yra baigę 4-ą, 5-ą klasę. Taigi reikalingos alternatyvios ugdymo priemonės, kurios leistų žmonėms sugrįžti į gyvenimą. Jeigu galima akcijų lėšas skirti ugdymui, tai reikia džiaugtis jomis. Man nesuprantamos akcijos, kurios remia vaikų globos namų įrengimą, stiprinimą priemonėmis ir t.t. Pati sistema yra ydinga. Nekoreguojama sistema, nemažinami vaikų globos namai, minimalizuojant iki 24 ar kelių vaikų. Remiama sistema, kuri ilgainiui duoda tam tikrus vaisius. Kai kurių akcijų tikslingumas yra labai svarstytinas.

G.JAKAVONIS: Mes daug kartų kalbėjome apie tautinės mokyklos nebuvimą. Bet atsiranda būreliai etnografų, kurie prižiūri tradicijas. Bet valdžios institucijos vis nuošaly kažkaip lieka. Štai žmonės visuomenininkai susirinkę, jie bando rasti kažkokius auklėjimo būdus. Ką tuo metu veikia politikai?

E.JANKEVIČIUS: Lietuvos mastu negalėčiau kalbėti. Galėčiau pasakyti Varėnos savivaldybės mastu. Mes padedame daug, turime įvairių būrelių, kurie ugdo vaikus. Mes juos išlaikome, suteikiame patalpas. Taip pat turime dienos centrus. Mes labai daug čia prisidedame. Kaimuose steigiame amatų centrus.

L.KUKURAITIS: Varėnoje „Caritas“ turi vaikų dienos centro patalpas. Būtent savivaldybė skyrė šias gerai suremontuotas patalpas centrui, kurį remia „Caritas“. Reikia daugiau bendradarbiavimo, nes jeigu mes veiksime atskirai, turėsime kontroliuoti vieni kitus.

E.JANKEVIČIUS: Manau, mes galėtume plačiau bendradarbiauti ne tik su „Caritu“, bet ir su kitomis organizacijomis Varėnoje.

G.JAKAVONIS: Paskutinį klausimą suformuluosiu taip, kaip skambėjo mūsų diskusijos pavadinimas: ar labdaros akcijos gali išgelbėti Lietuvą nuo skurdo?

L.KUKURAITIS: Man atrodo, akcijos geros tuo, kad jos skatina solidarumą. Kaip minėjau, yra ir ydingų dalykų, kuriuos jos sukelia. Kad akcijos duotų kiek galima daugiau naudos Lietuvoje, jos turėtų būti lokalios. Kad skiriamos lėšos pasiektų konkrečius asmenis. Kad tie, kurie organizuoja akcijas, žinotų, jog paramą gaus viena ar kita konkreti šeima. Kaip pavyzdį paminėsiu „Carito“ akciją „Gerumas mus vienija“, kuri Advento laikotarpiu organizuojama parapiniu pagrindu. Visos lėšos lieka parapijoje ir skiriamos tos parapijos socialinei veiklai. Toje bendruomenėje, kur yra aukojama, lėšos ir išleidžiamos. Parapijos aktyvas mąsto apie šeimas, kurioms reikia pagalbos. Antra, tai ugdymo perspektyva, į ugdymą orientuotos akcijos. Tad šiais kriterijais paremtos akcijos, manau, yra reikalingos, naudingos ir plėtotinos.

G.JAKAVONIS: Sakoma, jei nemyli savo kiemo, tai negali kalbėti ir apie meilę Tėvynei ir pasauliui. Bet labdaros akcijos turi būti lokalios, ar mes ir toliau remsime Kambodžos vaikus?

E.JANKEVIČIUS: Aš pritarčiau Lino nuomonei ir galėčiau pasakyti, kad akcijos negali visiškai išgelbėti. Gelbėtis turi pati Lietuva. Pirmiausia patys žmonės, paskui Vyriausybė, savivaldybės. Bet jeigu tos akcijos būtų tikslingiau orientuotos, tai prisidėti prie gelbėjimo jos tikrai gali. Tos akcijos sveikintinos. Tik turi būti labiau bendradarbiaujama su savivaldybėmis ar seniūnijomis. Bent jau kaimiškose apylinkėse seniūnai tikrai žino, ko kam riekia. Vienam reikalingi drabužiai, kitam – maistas, kitam – statybinės medžiagos. Bendradarbiavimas turėtų būti glaudesnis.

L.KUKURAITIS: Pasaulis globalėja. Patys matome, kaip mūsų veikla atsiliepia klimato kaitai, net pasaulyje vykstantiems socialiniams procesams. Ir aišku, kad mes, per visas informacijos priemones nuolat girdėdami apie cunamio aukas, negalime nereaguoti. Esame visi tarpusavyje priklausomi. Man atrodo, reikėtų tik kalbėti, koks turėtų būti santykis akcijų, skirtų paremti užsienio žmonėms ir skirtų mūsų pačių šalies žmonėms. Be abejo, mes, lietuviai, turime prisidėti prie tarptautinės pagalbos, nes ir patys daug gauname iš užsienio, naudojamės ta pačia struktūrine parama iš Europos. Tad aš būčiau už tai. Tik reikėtų žiūrėti, kad užsieniui skirtos akcijos, atsižvelgiant į situaciją Lietuvoje, nedominuotų.

E.JANKEVIČIUS: Kai praėjusiais metais Varėnoje praūžė „cunamis“, tuomet dar nedalyvavau politikoje, tad mano duomenys nelabai tikslūs. Bet, mano žiniomis, be Vyriausybės ir vietinių verslininkų, joks labdaros fondas nieko čia nepadarė.

L.KUKURAITIS: Tai va, savas kiemas.