1 nuotr.Pastarieji keleri metai buvo sunkūs ir sudėtingi daugeliui Lietuvos gyventojų. Ypač daug problemų jie sukėlė meno ir kultūros žmonėms: pandemijos metu pastarieji negalėjo koncertuoti, o dabar jų veiklai koją kiša drastiškai išaugusios elektros ir komunalinių paslaugų kainos. Apie tai, kaip sekėsi išgyventi užgriuvusius sunkumus, „Respublika" kalbėjosi su dainininku, Balio Dvariono muzikos mokyklos estrados ir džiazo skyriaus mokytoju, vaikų popšou studijos vadovu Alfonsu PENIKU.
- Pandemija buvo ypač „juodas metas" kultūros ir meno žmonėms. Taigi, kaip išgyvenote tą laiką jūs?
- Pandemija man smūgiavo kaip cunamis. Jei nebūčiau dirbęs B.Dvariono muzikos mokykloje, apie sotesnius pietus ar šiltus namus būtų belikę tik pasvajoti. Buvo atšaukti visi suplanuoti ir suskaičiuoti koncertai, tad neliko ir jų biudžetų. Sudėtinga tapo apmokėti repeticijoms reikalingų patalpų nuomą. Pamenu, kaip su nerimu laukdavau sąskaitos už šildymą ir jau buvau nusiteikęs, kad teks veiklą stabdyti. Nuotolinės muzikinės pamokos vyko, tačiau jos atėmė dvigubai daugiau energijos ir duodavo dvigubai mažesnį rezultatą.
Tarsi to būtų maža, pusė pandemijos buvo praleista besirūpinant mama, bet ji vis tiek mus paliko. Nors nei ji, nei aš nesusirgome koronavirusu, bet vis tiek vienu metu jau galvojau, kad neatlaikysiu. Kadangi situacija buvo tikrai sudėtinga, ieškodamas pagalbos per pandemiją kreipiausi visur, kur tik buvo galima. Kažkam pasisekė ir jie gavo pinigų, bet aš tarp tų laimingųjų nepapuoliau.
Tai, kad kai kurie pandemijos metu sugebėjo „prasisukti", žinau ne iš nuogirdų. Kai kartą Vilniaus Gedimino prospekte sutikau vieną pažįstamą verslininką, tas akivaizdžiai nustebo mane pamatęs ir paklausė ar aš tikrai gyvas, nes esą jau kažkas parašė, kad miriau. Patikinau, kad čia tikrai aš ir tikrai gyvas. Tuomet jam užkliuvo mano išvaizda ir dėvimi drabužiai, o pats jis pasigyrė, kad turi „Rollex" laikrodį bei avi brangius batus.
Po to susitikimo man neliko abejonių, kad dalis verslo sėkmingai sugebėjo pasinaudoti susiklosčiusi situacija. Verslininkai užsikėlė savo prekių ir paslaugų kainas ir uždirbo net daugiau negu iki pandemijos. Kažkas namus pasistatė, kažkas automobilių prisipirko, o mes, meno žmonės, buvome palikti kapanotis patys. Kai kiek pavyko apmaldyti pandemijos pasekmes, o tuomet prasidėjo nesustabdomas kainų augimas.
- Tą irgi jau spėjote pajusti?
- Kyla tiek patalpų nuomos, tiek jų išlaikymo kainos, tačiau niekam iš priimančių sprendimus tai nerūpi. Kažkodėl žmonių išlaikomi valdininkai įsivaizduoja, kad grojantys arba dainuojantys atlikėjai turi kitų pajamų šaltinių, o menas ir kūryba jiems tėra pramoga. Bet tai yra darbas ir pastaruoju metu ne visada deramai apmokamas. Viskas brangsta, laikas bėga, o neatsakytų klausimų tik daugėja.
Sėdžiu ir mąstau, ką dar galiu pasilikti, o ko jau reikėtų atsisakyti. Dar prieš dvidešimt metų bičiuliai verslininkai sakė - imk paskolą ir statykis reikiamas patalpas. Tik dabar supratau, kad jie buvo teisūs, nes tai, kiek išleista nuomai, jau seniai viršijo trijų kambarių buto kainą. Deja, šiandieninė situacija paskoloms ir statyboms yra visiškai nepalanki. O visko mesti ir nurašyti daugelio metų įdirbį nesinori...
- Vadovaujate vaikų pop šou studijai. Ši veikla vis dar neatsigavusi?
- Kiek patyriau, karantinas vaikams paliko labai gilų ir, tikėtina, ilgam išliksiantį įspaudą. Nors jie nori bendrų repeticijų, tačiau vis dar tebėra dirglūs, sunkiai sekasi susikoncentruoti. Labai jaučiasi, kad per porą uždarymo ir ribojimo metų susilpnėjo jų komunikacija.
Galbūt dalis suaugusiųjų jau pamiršo, kad vaikams būtinas ne tik materialinis aprūpinimas, bet ir bendravimas. Jau atšaukus karantiną susitikau dvi mokinukes. Pasisveikinome, apsikabinome ir pamaniau, kad jos iš džiaugsmo apsiverks. Ilgai sėdėjome, kalbėjomės ir tuomet labai aiškiai pamačiau, ko jiems iš tiesų reikia ir ką jie per šiuos porą metų prarado. Deja, šiandien tai kompensuoti yra sudėtinga.
Darželiuose ir mokyklose vis dar rengiama labai mažai koncertų, nes vėl bijoma. Turbūt baidomasi ne tik ligos, bet ir sąskaitų už komunalines paslaugas, todėl krenta vaikų motyvacija lankyti užsiėmimus ir stengtis. Sukurtas užburtas ratas, iš kurio labai sunku išsiveržti.
Taip pat pastebiu, kad vaikai dažniausiai įdomūs tik savo tėvams ar artimiesiems, o likusi visuomenės dalis jų pasirodymus sutinka abejingai. Nors darbo ir atsakomybės su vaikais yra ženkliai daugiau, tačiau kokiai nors moderniai, pagal fonogramą pasivaipančiai šios dienos „žvaigždutei" organizatoriai nesiginčydami sumoka 1000 eurų, o vaikų kolektyvui už rimtą koncertą siūloma tik 300 eurų arba prašoma pasirodyti už dyką...
- Tad kaip išgyvenate, juk visa ši veikla reikalauja nemenko finansavimo?
- Asmeniškai mane iki šiol gelbėjo biudžetinis darbas, tie vargani 1,2 procento, darbas muzikos mokytoju keliose vasarų stovyklose. Kažkiek pajamų generuoja AGATA, LATGA išmokos, pavieniai užsakymai be vaikų kolektyvo bei geri žmonės, kurių gyvenime vis dar pasitaiko. Reikia dėkoti, kad Dievas atsiunčia tokius, kuriems nereikia nieko ir jie tiesiog nori padėti.
Kita vertus, vis dar apstu tokių, kurie skambina ir prašo surengti pasirodymą vos ne už saldainių dėžutę ar kažkokį minimalų atlygį. Apima jausmas, kad į tave ir tavo atlikėjus žiūrima kaip į klounus, kurie visuomet privalo būti išsišiepę ir linksminti aplinkinius. Tokie „užsakovai" pamiršta, kad norint surengti normalų pasirodymą, reikia atvežti ne tik atlikėjus, bet ir kartais gendančią aparatūrą.
Tai kainuoja vis brangiau, tačiau dalis visuomenės to niekaip nenori suprasti. Šiuo atveju matau dar daug sovietizmo, kur prioritetu vis dar yra bevertis garbės raštas, o ne realus honoraras. Palyginimui galiu pasakyti: turbūt nusijuoktumėt, jeigu už danties implantą pasiūlyčiau sumokėti gėlėmis arba saldainiais? O štai mokytojui vis tiek nesigėdinama siūlyti tokio „užmokesčio"...
