Auksiniais kvailių laikais norima uždrausti žodį „kvailys“

- Apžvelgdamas JAV Stanfordo universiteto „Kenksmingos kalbos pašalinimo iniciatyvą" minite daug žodžių, kurie, anot autorių, turėtų būti keistini jautresniais apibūdinimais. Tai atrodo gryna kvailystė. Ar ne dėl to iniciatoriai siūlo atsisakyti žodžio „kvailys"?

- Gali būti, kad Stanfordo universiteto gairių autoriai nutarė trupučiuką apsisaugoti nuo žodžio „kvailys", nors pagal jų traktuotę šis žodis yra įžeidžiantis ir būtent dėl to siūloma jo vengti.

- Ne taip seniai Lietuvoje abejingų nepaliko Vilniaus universiteto sukurtos „Lyčiai jautrios kalbos gairės". Kaip jos paveikė kalbos kasdienybę?

- Jų poveikis buvo minimalus. Apskritai tokios gairės turėtų būti rašomos nebent kaip etiketo vadovėlio dalis: štai yra žodžiai gražūs ir yra žodžiai negražūs. Kodėl tie žodžiai negražūs, dažnai niekas negali pasakyti.

Štai vaikas parėjo iš kiemo, kartodamas išmoktą keiksmažodį ir tėvai sako: „taip kalbėti negražu". Vadinamosios įtraukios kalbos kūrėjai ir propaguotojai bando su mumis elgtis kaip tėvai su mažais vaikais, tikindami esą „šitas žodis yra negražus" ir tikisi, kad, mes, suaugę žmonės, labai dažnai daug platesnio išsilavinimo už tuos moralų skaitytojus, turėtume to žodžio ir atsisakyti. Ir kai bandai klausti, kodėl, atsakymo neišgirsti.

Pavyzdžiui, vienas žmogus mano „feisbuko" paskyroje rašo neleidžiantis savo vaikams sakyti žodžio „negras", nors nei pats žino, kodėl tas žodis yra blogas, nei vaikams paaiškinti gali. Manau, Kazio Binkio knygutės „Jonas pas čigonus" jis irgi neskaitytų, o jei skaitytų, sakytų „Jonas pas romus".

Įtraukiosios kalbos cenzūra nuo standartinės kalbos doktrinos skiriasi tuo, kad bendrinėje kalbos doktrinoje bent jau stengiamasi faktus pagrįsti moksliniais argumentais, kalbos tendencijomis ir panašiai, o ne politinės ideologijos, šiuo atveju marksistinės, arba totalitarinės ideologijos, iš kurios ir kyla įtraukioji kalba, formomis.

Todėl, mano požiūriu, standartinės kalbos ideologija yra normali ir priimtina, o neomarksizmo pagimdyta įtraukioji kalba yra visiškai nepriimtina ir net smerktina, - jos vieta tiktai etiketo vadovėliuose.

- Ką byloja tas faktas, kad panašios iniciatyvos gimsta universitetuose, nuo seno laikomuose mokslo šventovėmis?

- Marksizmas nėra proletariato išsigalvojimas, tai intelektualų susigalvojimas, - jo lopšys visuomet buvo ir yra universitetai.

- Galėtume pratęsti, kad būtent intelektualai ir mokslo bendruomenės greičiausiai ir tampa ideologijos tarnaitėmis?

- Daugiau ar mažiau jos visada tokios buvo: sovietų laikais aukštosios mokyklos buvo marksistinės ideologijos sklaidos kanalai, dabar vėl sugrįžtama prie to, kas buvo anksčiau. Visuomenė ideologiškai poliarizuojasi: mes daromės jautresni marksistinei ideologijai, o kairieji savo ruožtu tampa jautresni konservatyviai ideologijai.

- Kokiai ideologijai jautresni piliečiai, kurie siūlo paprastinti (prastinti) kalbą?

- Paprastosios kalbos mintis tarsi ir gera, nes esama nemažai žmonių, kurie dėl kokių nors kognityvinių sutrikimų nepajėgia suvokti sudėtingesnio teksto. Kita vertus, šiai minčiai artima ir aiškios kalbos sąvoka, kilusi daugiausia iš to, kad valstybės teisės aktai, teismų dokumentai ir pan. dažnai parašomi labai sudėtinga kalba.

Pavyzdžiui, pamėginkite perskaitę kokį nors itin painų mokesčių inspekcijos išaiškinimą jį suvokti. Šiuo požiūriu aiški kalba yra sveikintinas dalykas. Jei palygintumėte keliolikos metų mūsų teismų dokumentus, pastebėtumėte, kad tiek teismų kalba, tiek teismų išvados, nors dėstomos ilgais sakiniais ir pasižyminčios gausia terminija, pasidarė kur kas aiškesnės; galbūt teismai patys susiprato, kad artėjant žmonių link reikia rašyti suprantamesne kalba. Taigi paprasta kalba turėtų būti skirta tam tikrai auditorijai, tačiau nesinorėtų, kad užeitų literatūrinės kalbos susinimo banga, ji neturėtų būti primityvinama specialiai; vieną kitą požymį aš jau girdžiu.

- Lietuvoje „laisviečių" bandymas pakeisti žodžius „narkomanas" ir „alkoholikas" „jautresniais" apibūdinimais: „priklausomybe nuo narkotikų" , „priklausomybe nuo alkoholio" (Stanfordas vietoj jų siūlo naudoti „asmuo su medžiagų vartojimo sutrikimu") nebuvo sėkmingas. Valstybinė lietuvių kalbos komisija tam nepritarė. Tai leistų daryti išvadą, kad bent kol kas tiek komisija, tiek kalbos inspekcija yra kliuviniai kalbos ideologizavimo kelyje?

- Vienas iš kertinių kalbos požymių turėtų būti jos stabilumas, nes jeigu kalba keistųsi labai greitai, net komunikacija tarp senelių ir anūkų taptų sudėtinga. Vienas iš būdų pagreitinti kalbos keitimąsi nenatūraliai yra įtraukioji kalba. Dar prieš kokius 25 metus „negras" buvo teiktinas žodis, paskui jis buvo išpeiktas, pakeitus jį „ juodaodžiu", paskui - „afroamerikiečiu", dabar, kaip matome iš Stanfordo siūlymų, vėl reikia sakyti „juodžiai, juodaodžiai".

Kitas niuansas yra tas, kad mes, žinoma, turėtume skirti kalbos vartojimą viešojoje erdvėje , pvz., teisės aktuose ar valstybės institucijose, nuo privataus kalbėjimo. Jau seniai Lietuvos teismai yra išaiškinę, kad „negras" yra normalus leistinas žodis, bet jeigu privačioje aplinkoje koks nors iš Amerikos atvažiavęs juodaodis nenorės, kad aš jį taip vadinčiau, arba jei žinosiu, kad jį tai gali įžeisti, privačioje erdvėje to žodžio ir nesakysiu arba jam paaiškinsiu, kad Lietuvoje tas yra visiškai normalu.

Kartą automobiliu nuo Ukmergės pavėžėjau tuometinį čigonų bendruomenės vadovą ir jisai visą kelią daug pasakojęs apie čigonus nė karto nepasakė žodžio „romas". Jeigu jis būtų paprašęs, kad nesakyčiau žodžio „čigonai", žinoma, būčiau taip ir pasielgęs, tačiau oficialiuose teisės aktuose kaitalioti terminų neturėtume, nes taip apsunkintume ir techninę komunikacijos pusę. Kas keleri metai keičiami terminai paprasčiausiai trikdo paiešką internete, nes turime naudoti jau ne vieną raktinį žodį, o kelis. Praktiniu atžvilgiu tai yra paika.

- Jeigu nemanote, kad kalbos priežiūros institucijos yra tam tikri kliuviniai siekiant ideologinių tikslų, kodėl Valstybinės kalbos įstatymo projekte apie šitas institucijas jau nekalbama?

- Tai, kad konstitucinio valstybinės kalbos įstatymo projekte nėra paminėta kalbos inspekcija ar kalbos komisija, manau, dar nieko nereiškia, - jį svarstant Seime dar visko gali nutikti... Pagaliau institucinė valstybinės kalbos sąranga gali būti labai įvairi. Įstaiga, kuri šiandien vadinama kalbos inspekcija, gali vadintis pvz., kalbos tarnyba, gali būti, tarkime, Teisingumo ministerijos padalinys ir pan. Svarbiausia yra funkcija ir jos finansavimas. Viena būtų negerai, jei komisija ir inspekcija vėl būtų sujungtos, kaip buvo prieš 20 metų.

- Projekto rengėjai argumentuoja, kad pasikeitusi kalbos situacija reikalauja ir įstatymo pokyčių. Kokios aplinkybės, jūsų nuomone, sąlygotų valstybinio lietuvių kalbos įstatymo pataisas?

- Įstatymas buvo priimtas 1995 metais, tuo metu lietuvių kalbos padėtis iš tiesų buvo kita. Prisiminkime, tuomet dar buvo gamyklų, kur vyravo rusų kalba, buvo daugybė žmonių, kurie nemokėjo lietuvių kalbos, nes baigdavo rusiškas mokyklas, dirbdavo rusakalbėse darbovietėse. Šiandien aukščiausias lietuvių kalbos statusas yra ne tik deklaruojamas, kaip, tarkime, Airijoje, kur de facto airių kalbos padėtis yra gana prasta, - per nepriklausomybės laikotarpį lietuvių kalba, be jokios abejonės, įsitvirtino Lietuvoje ir ne tik teoriškai, bet ir faktiškai yra valstybinė kalba. Lietuvoje daugybė lietuviškų tekstų sukuriama laikraščiuose ir žurnaluose, televizijoje ir radijuje, pagaliau ir socialiniuose tinkluose.

Kitas dalykas - pasikeitė teisinė aplinka, radosi darbo santykių įvairovė, visa tai reikia sureguliuoti piliečių lingvistinių teisių požiūriu. Na, dar yra nebaigtų, nesutvarkytų reikalų, susijusių su tautinėmis mažumomis, nėra priimtas tautinių mažumų įstatymas, bet apskritai projekto iniciatoriai teisūs: teisės aktai turi atspindėti pasikeitusią padėtį.

- Prie pasikeitusios padėties pamiršote pridurti Seimo įteisintą originalią asmenvardžių rašybą dokumentuose, verčiančią abejoti jos atitikimu Konstitucijai. Ne veltui apie asmenvardžius iš viso nekalbama naujoje įstatymo redakcijoje.

- Tiesą sakant, aš nemanau, kad šitas įstatymas verčia valstybinės kalbos vežimą ant šono. Kokią įtaką lietuvių kalbai gali padaryti keli šimtai lenkų, įsirašę savo pasuose pavardes, kaip jas rašė jų proseneliai? Man atrodo, ir Konstantinas Sirvydas, ir Danielius Kleinas rašė dvigubą „w". Ir Jonas Basanavičius pavardėje ją rašė, ir galbūt Vasario 16-osios Akto signataras Stanislovas Narutavičius, ir jo brolis Gabrielius, pirmasis Lenkijos prezidentas... Daugybę metų ji šmėžuoja moksliniuose straipsniuose, na, o „Regitroje" turbūt yra yra šimtai tūkstančių „BMW", „Volkswagen" įrašų, - ar jie padarė kokią nors įtaką lietuvių kalbai?

- Vakar Seimas įteisino „x", „w", „q" raides asmens dokumentuose, šiandien lenkai nori įteisinti ir diakritinius ženklus. Jeigu, anot jūsų, nuėjom ilgą lietuvių valstybinės kalbos įtvirtinimo kelią, dabar turėtume atleisti vadžias?

- Tai mūsų politikų tvirtumo ir požiūrio klausimas. Per daug varžtų veržti nereikia, nes iš tiesų dažniausiai Lietuvos piliečiai ir institucijos adekvačiai reaguoja į mūsų teisėtus reikalavimus. Tarkime, pastaruosius trejus metus inspekcija nėra skyrusi nė vienos baudos. Aišku, vadžių patempimas ir atleidimas yra metafora, bet lietuvių kalbai tokios griežtos priežiūros kaip 1995 -2000 metais turbūt ir nereikia. Dar vieną faktą paminėkime: lietuvių kalba yra viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų. Padėtis tikrai yra gerokai pasikeitusi.

- Norėčiau pacituoti vieną fragmentą iš jūsų rašinio."Tautos sąvoka pasenusi, genčių nėra, valstybė - tik teritorija, kur gali vaikščioti kur panorėję migrantai. Vertybėms vietos nėra, funkcionuoja tik institucijos ir biurokratija". Kai tapėte šitą žodinį paveikslą, ką turėjote galvoje? Lietuvą, Europą ar apskritai Vakarus?

- Turėjau omenyje per pastaruosius 20 metų Lietuvoje sparčiai išplitusį supratimą, kad valstybė yra tiesiog teritorija, per kurią gali vaikščioti imigrantai. Pasižiūrėkime, kokios prasidėjo diskusijos, kai Baltarusijos režimas ėmė varyti migrantus iš Afrikos bei Azijos per pasienį, kiek staiga sukilo išvedžiojimų apie žmogaus teises. Ir iš Europos nuskambėjo įvairių pamokslavimų, tarsi pamiršus, kad tauta ar kelios tautos valstybę susikuria sau. Lietuva yra gana homogeniška valstybė, Lietuva yra lietuvių susikurti namai. Ir mes tikrai turime teisę ginti savo sieną ir savo valstybę. Pastarieji įvykiai Ukrainoje stiprina šitą suvokimą, kad valstybė yra teritorija, kurią privalu ginti nuo tų, kurių nepageidaujame. Tą aš ir turėjau omenyje rašydamas šituos žodžius.