8 nuotr.Šiandien sueina 33 metai nuo to neįtikėtino, į Gineso rekordus įtraukto vakaro, kai lygiai 19 valandą lietuviai, latviai ir estai - apie 2 milijonai žmonių, susikabino rankomis ir sustojo į gyvąją, 650 km ilgio grandinę, prasidėjusią Vilniuje, prie Gedimino bokšto, ir pasibaigusią Taline, prie Hermano bokšto. Žmonės tada protestavo prieš slaptus Molotovo-Ribentropo pakto protokolus, kurių pagrindu trys Baltijos šalys prarado savo nepriklausomybę. Žmonės tarsi apglėbė tuo metu dar sovietines tris respublikas ir pareikalavo jų laisvės.
Skambėjo Baltija
Latvių kompozitorius Borisas Reznikas specialiai Baltijos keliui sukūrė dainą „Bunda jau Baltija", kuri tapo Baltijos kelio dalyvių himnu. Dainą lietuvių kalba atliko Žilvinas Bubelis, latviškai dainavo Viktoras Ziemgals, o estiškai - Tarmo Pihrlap. Lietuviškus žodžius sukūrė maestro Stasys Povilaitis.
Daina apie bundančią Baltiją tą dieną skambėjo iš visų nešiojamų „Vefų", kuriuos kelio dalyviai atsivežė į akciją. Žmonių buvo per daug, kad po vieną išsirikiuotų Vilnius-Ukmergė-Panevėžys-Pasvalys-Bauskė-Ryga-Ciesis-Valmiera-Rūjiena-Viljandis-Tūris-Rapla-Talinas linijoje. Juk vien Lietuvoje į kelią važiavo apie 60 tūkst. automobilių. Tad kai kuriems, per grūstį nepasiekusiems pagrindinės magistralės, teko sustoti šalutiniuose keliuose. Bet vis vien sustoti į grandines, kurios kaip intakai papildė pagrindinį akcijos srautą.
Trispalvėmis mosikuojantys žmonės dainavo ne tik „Bunda jau Baltija", bet ir apie tai, jog „pabudome ir kelkimės" ir apie tai, jog „Lietuva - tai sąžinė". O virš susirinkusiųjų galvų skraidė lakūno Petro Bėtos pilotuojamas AN-2 ir mėtė gėles. Tad tokia buvo rugpjūčio 23-osios vasara prieš 33 metus. Kupina šviesių veidų, žiedų ir tautinės savigarbos.
Priešistorė
Buvęs Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius Saulius Vytas Pikšrys prisimena:
„Pirmiausia noriu pasakyti, kad Baltijos kelias buvo antra masinės žmonių iniciatyvos dalis. Pirmoji buvo Žaliųjų judėjimo ir „Atgajos" bendrijos suorganizuotas Baltijos jūros simbolinis apkabinimas. Ta pirminė idėja vėliau buvo pasiskolinta Baltijos keliui.
Kodėl kilo idėja apkabinti Baltiją? Nes ši jūra yra unikali. Sekloka, mažai druskinga, labai užteršta. 800 milijonų žmonių bazuojasi aplink šią jūrą, prie jos gyvena ir ją teršia įvairiomis nuotekomis.
Atsimenu, Šventojoje, Gelbėjimo stotyje, Saulius Gricius (1963-1991) skaitė paskaitą apie Baltijos jūrą, o aktorius Kęstutis Genys (1928-1996) - savo eilėraščius. Merginos, vilkinčios tautiniais rūbais, paleido į jūrą ąžuolų vainikus. Apkabinimu išreiškėme gamtosaugines idėjas, o Baltijos kelias iškėlė labai mums svarbią Baltijos šalių nepriklausomybės idėją.
Labai gerai, kad Baltijos kelias įvyko, nes po tos masinės akcijos daug valstybių suprato, kad mes esame verti atsiskirti nuo TSRS. Aš iki šiol stebiuosi, kaip lietuviai, latviai ir estai, neturėdami interneto, išmaniųjų telefonų, tik laidinius ir pašto telegramas, sugebėjo taip susiorganizuoti. Kokie mes tada visi buvome organizuoti ir tikslūs!"
S.V.Pikšrys prisimena, kad prieš prasidedant masinei Baltijos kelio akcijai, jis, kartu su kitais žaliaisiais, buvo užblokavę objektą, kurį tarybiniai saugumiečiai statė prie Kauno marių - tarp Piliuonos ir Pakuonio radiolokacijos objektą „Nieman". Žalieji čia pasistatė palapinę, surengė piketą ir neleido objekto statyti.
„Važinėjo pas mus juodomis „Volgomis" juodais švarkais ir baltais „šlipsais" pasipuošę vyrukai. Visaip mus įtikinėjo, gąsdino, bet neįtikino pasitraukti, - pasakojo S.V.Pikšrys, - ir taip atėjo Baltijos kelio diena. Visi labai norėjome dalyvauti Baltijos kelyje. Metėme burtus, kas turi likti prie saugomo objekto, o kas važiuoti link Ukmergės, kur buvo kauniečiams skirtos vietos. Budėti išpuolė man ir dabartiniam žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui. Pasilikome ir buvo labai smagu. Tas lėktuvėlis, kuris gėles Baltijos kelyje mėtė, užsuko ir pas mus. Ir mums iš lėktuvo išmetė gvazdikų. Matyt, kažkas iš draugų pasakė, kad ir mes norėjome Baltijos kelyje stovėti. Susirinkome išbarstytus gvazdikus, o tada radome objekto statybose suvirinimo aparatą ir užvirinome šlagbaumą, kad statybininkams būtų sunku įvažiuoti.
Savo pareigą atlikome, o kiti mūsų draugai už mus Baltijos kelyje sudalyvavo. Kas savo automobiliu į kelią važiavo ar prie draugų prisijungė. Kažkaip minčių, kad nereikia Baltijos kelyje dalyvauti, niekam nekilo. Baltijos kelias buvo vienas reikšmingiausių to laikmečio istorijos momentų. Trys Baltijos valstybės susivienijo, sustojo mūru ir pareiškė visam pasauliui, kad nenori būti su Sovietų Sąjunga vienoje krūvoje."
Ar galėtume tokią Baltijos kelio akciją suorganizuoti dabar?
„Abejoju, - liūdnai šyptelėjo S.V.Pikšrys. - Tiesiog pasikeitė vertybės, dabar materija pirmame plane, o dvasinės aukštumos, idealistiniai siekiai nuplaukė į užmarštį."
Į Baltijos kelią - visa šeima
Baltijos kelyje dalyvavo ir tuometinis „Pramprojekto" inžinierius, kaunietis Rytas Kupčinskas. Nepriklausomybės laikais pasukęs į politiką ir tapęs Kauno miesto savivaldybės tarybos, o vėliau - ir Seimo nariu.
R.Kupčinskas prisimena:
„Dalyvavau Baltijos kelyje su šeima ir su uošve Ona Baikiene. Vaikai - Andrius ir Rita, taip pat buvo su mumis. Važiavome „Žiguliuku". Kartu su mumis kituose automobiliuose važiavo mano kolegos iš „Pramprojekto". Turėjome važiuoti prie Ukmergės, bet dėl spūsties neprivažiavome iki Kaunui paskirtos vietos. Buvo labai karšta diena, net teko atidaryti mašinos kapotą, kad variklis lėtai važiuojant neperkaistų. Laimei, įsidėjome vandens atsigerti.
Atsidūrėme kelio atkarpoje tarp Ukmergės ir Jonavos. Mašinos važiavo trimis, keturiomis eilėmis į vieną pusę, o priešinio eismo nebuvo visai. Buvo minios žmonių, bet aš ir tikėjausi tokio masiškumo. Mano uošvė buvo pasiuvusi ir trispalvę.
Kaip minėjau, važiavome labai lėtai, todėl prie Ukmergės privažiuoti nespėjome. 19 val. jau teko sustoti į grandinę ir prisijungti prie pagrindinės žmonių grandinės. Neatsimenu, kas iš kauniečių koordinavo Baltijos kelią, o mes, „Pramprojekto" Sąjūdžio grupė, visą informaciją gaudavome iš Kauno Sąjūdžio būstinės. Būdavo susirinkimų, apsitardavome. Nueidavo mūsų įgaliotinis į miesto Sąjūdžio būstinę ir pranešdavo, ką mums konkrečiai daryti.
Jokios baimės nebuvo. Jautėme didžiulį pakilimą, nes užaugau patriotiškoje šeimoje. Mano tėvas Juozas Kupčinskas (1906-1971), Kauno valstybinio universiteto rektorius, aprūpindavo vaistais partizanus, o mano tėčio sesuo buvo Tauro apygardos partizanų ryšininkė."
Istorinio teisingumo siekimą suvokėme kaip savo pagrindinį tautos egzistencinį tikslą
Komentuoja istorikas, Baltijos kelio dalyvis Povilas URBŠYS:
Didžiausią poveikį Baltijos kelias pirmiausiai turėjo mums patiems. Tiek lietuviams, tiek latviams, tiek estams. Mes pajutome, kad esame tautos. Ne tarybinės masės, o tautos. Ir mes Baltijos kelyje sugebėjome peržengti savo nepilnavertiškumo ir baimės ribas, nustebinti visą pasaulį, ir pasaulis mus pamatė. Nors jau seniai buvo apie mus pamiršęs. Mes, buvę už geležinės uždangos, buvome pasauliui tik rusai, o gal tiksliau - homo sovieticus.
Antras dalykas - mes, Baltijos kelyje susikabinę rankomis, įgavome tokią jėgą, kad mūsų ryžto jau negalėjo sustabdyti ir 1991-ųjų sausio įvykiai. Nes istorinio teisingumo siekimą suvokėme kaip savo pagrindinį tautos ir žmogaus egzistencinį tikslą.
Kai teko būti Baltijos kelyje, Panevėžio atkarpoje koordinuoti žaliaraiščių veiksmus, iš pradžių man atrodė, kad galiu kažką sukontroliuoti, o vėliau pajutau tą begalinę nuostabą, tą visuminį suvokimą, kad būtent čia ir dabar kuriama istorija. Žmonių nusiteikimas sukūrė tokį dvasinį pakilimą, kad vienybė tada ne žydėjo, bet spindėjo. O tie, kurie to nematė, nepatyrė - kitos mūsų kartos, galės tai sužinoti tik iš istorijos vadovėlių bei pasakojimų, kokia milžiniška buvo Baltijos kelio dvasinė jėga. Tokia pati kaip pokario partizanų dvasinė jėga.
O kaip bus ateityje? Tai priklausys nuo to, ar kiekvienas žmogus sugebės tai dvasinei jėgai atsiverti.
