Bandoma juodinti laisvės kovotoją

Redakciją informavę Ukmergės gyventojai nerimavo, kad planuojama diskusija gali tapti susidorojimu su kažkam neįtikusiu asmeniu.

„Tai, kad Ukmergėje, tik pakeitus pavadinimą ir priskyrus skulptūrą menui, stovi Vaclovo Krutinio sovietmečiu komunarus įamžinęs darbas, vietos politikams nekliūva. Tuo pat metu Laisvės kovose žuvusio J.Krikštaponio (Krištaponio) atminimą siekiama apjuodinti ir nukelti jo garbei skirtą paminklinį akmenį", - teigė ukmergiškiai.

Tokias prielaidas jie išsakė remdamiesi viešai pateikta informacija - savivaldybės pranešimu spaudai ir istoriko Mindaugo Pociaus parengta pažyma. Pranešime miesto meras Rolandas Janickas neslėpė, kad „Juozas Krikštaponis yra tapęs ne tik miesto ir rajono bendruomenės susiskaldymo simboliu, tačiau dažnai minimas ir kaip visos Lietuvos nenoro aiškintis sudėtingo laikmečio aplinkybes pavyzdys".

Viešas diskusijas inicijavęs Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas teigė, „kad jau trečią dešimtmetį nesprendžiama situacija yra trukdis visai rajono bendruomenei žengti į priekį".

Istoriko pažymoje, nors ir buvo nurodyta, kad minėtas asmuo dalyvavo Laisvės kovose, daugiausia dėmesio vis dėlto skiriama jo galimam dalyvavimui žydų ir kitų taikių gyventojų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metu.

Nepasisekęs puolimas

Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis akcentavo, kad problemų, susijusių su praeities tyrimu, turi visos šalys, o istorikas nėra teisėjas. Nepaisant to, M.Pocius pranešimą pradėjo kaltinimais. Jis pareiškė, kad problemos prasidėjo tuomet, kai Ukmergėje iškilo paminklinis akmuo J.Krikštaponiui ir jo vardu buvo pavadinta aikštė. Karingai nusiteikusio istoriko teigimu, situaciją dar labiau pablogino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus 1997 m. įsakymu J.Krikštaponiui pripažintas kario savanorio statusas ir Prezidento 2002 m. dekretu suteiktas pulkininko laipsnis.

Pasak M.Pociaus, atlikus tyrimą, kuriam padėjo ir kito istoriko - Alfredo Rukšėno surinkta medžiaga, esą buvo gauta pakankamai įrodymų apie partizanų vado dalyvavimą taikių gyventojų žudynėse. Būtent todėl 2016 m. tuometinė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė siūlė panaikinti jam suteiktą pulkininko laipsnį, o 2017 m. Istorijos institutas pasiūlė demontuoti paminklinį akmenį ir pakeisti aikštės pavadinimą.

M.Pocius apgailestavo, kad buvo pakeistas tik aikštės pavadinimas, o paminklinis akmuo liko. Tačiau netrukus priminė, kad tuo pačiu klausimu į Ukmergės savivaldybę kreipėsi ir dabartinis Užsienio reikalų ministerijos vadovas Gabrielius Landsbergis. Tiesa, ką bendro URM turi su pokario rezistencija, istorikas paaiškinti nesiteikė.

Užtat dar kartą priminė, kad jo 2020 m. atliktas tyrimas neva įrodė J.Krikštaponio kaltę. Jis taip pat akcentavo, kad dokumentais patvirtinta informacija apie partizano kalinimą vokiečių gestape yra gandai, kuriais negalima tikėti. Ir pažėrė priekaištų LGGRTC. Baigdamas kalbą, M.Pocius pareiškė, kad į šią istoriją būtinai turi įsikišti politikai, o paminklinis akmuo privalo būti demontuotas. Kiek vėliau, atsakydamas į gerokai labiau argumentuotą dalyvių kritiką, jis nurodė, jog pažymą parengė remdamasis tyrimais bei „bendražmogiškomis vertybėmis".

Po jo kalbėjęs A.Taicas savo pristatymą pradėjo nuo to, kad ir žydai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose, o į jų atminimo įamžinimo ceremonijas atvyko garbūs svečiai. Buvo primintas ir žydų indėlis į Lietuvos istoriją. Vėliau pasidžiaugta bendradarbiavimu su Ukmergės bendruomene ir aktyviai prie to prisidedančiu Geros valios fondu.

Tuomet, tarsi netyčia, buvo pereita prie Antrojo pasaulinio karo istorijos, Lietuvos sukilėlius prilyginant „baltaraiščiams" (vokiečių pagalbininkai - aut. past.). Parodyta susidorojimo su civiliais gyventojais nuotrauka. Pabrėžta, kad vaizdų būta ir žiauresnių. Baigdamas kalbą, A.Taicas patikino, kad bendruomenė nesieks griauti jokių paminklų, tačiau pabrėžė, kad tiek pasaulis, tiek jaunoji Lietuvos karta privalo žinoti savo istoriją...

Klausimai - be atsakymų

Skirtingai nuo ankstesnių pranešėjų, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkas dr. Audrius Skaistys atsiribojo nuo emocijų. Pirmiausia jis pabrėžė, jog reikia išsiaiškinti, apie kokį asmenį - Krikštaponį ar Krištaponį - kalbama. Nors Istorijos institutas teigia, kad tai esą buvo vienas ir tas pats žmogus, remdamasis savo rastais KGB apklausų dokumentais, A.Skaistys tuo buvo linkęs abejoti. Abejotinas jam pasirodė ir teiginys, kad 1941 m. spalio-gruodžio mėn. ltn. Juozas Krikštaponis ir ltn. Nikodemas Reikalas galėjo pasikeisdami eiti žudynėse dalyvavusio 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono 2-osios kuopos vado pareigas.

Jis taip pat pateikė du naratyvus. Vienu atveju prezidento Antano Smetonos sūnėnas J.Krikštaponis pateikiamas kaip karininkas, gestapo kalinys ir autoritetas tarp laisvės kovotojų. Kitu, siekiant sumenkinti Lietuvos laisvės kovas, diskredituojamas vadas, pateikiant jį kaip uolų vokiečių parankinį ir žydų žudiką, nors abejonių vis dar apstu.

A.Skaistys perspėjo, kad siekis pasmerkti asmenį iki galo neišsiaiškinus visų detalių ne tik prieštarauja Lietuvos ir tarptautiniams teisės aktams, bet ir galimai prisideda prie melagienų skleidimo.

Ukmergės teisininkų bendruomenės atstovas prof. Alfonsas Vaišvila palinkėjo, kad diskusija taptų koncepcijos, apibrėžiančios, kada koks paminklas turi būti statomas, o kada griaunamas, pradžia. Tuomet, pasak jo, nebūtų nutikę to, kas vyksta Vilniuje, kai paminklinės lentos ar paminklai demontuojami be visuomenės pritarimo, be teisinio pagrindo, o savivaldybės klerkų sprendimu. Jis pabrėžė, kad atskirų politikų ar kitų šalių ambasadorių siekis perimti ne tik istorikų, bet ir teisėjų darbą vis labiau primena sovietmetį ir visiškai nedera demokratinei valstybei.

Taip pat teisininkas domėjosi, kodėl platų ir išsamų vieno asmens biografijos tyrimą užsakęs institutas nuslėpė užsakovą. Pasak A.Vaišvilos, gali būti, kad pastarajam kaip tik ir reikėjo neigiamų tyrimo rezultatų, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti spaudimui.

Priminęs, kad teisingumą Lietuvoje vis dar vykdo teismai, nepatenkintiems jis pasiūlė kreiptis būtent į juos ir nepamiršti apie nekaltumo prezumpciją. O tai, ką dabar bandoma įvykdyti Ukmergėje, A.Vaišvila palygino su Vakaruose įsisiautėjusiu kultūriniu-marksistiniu judėjimu, kuris kiekvienoje istorinėje asmenybėje siekia rasti kažką blogo ir ją pasmerkti.

Tokiai nuomonei pritarė ir buvęs generalinis prokuroras Evaldas Pašilis. Pabrėžęs, kad reikia gerbti ir nužudytųjų, ir kovotojų atminimą, jis pažėrė kritikos M.Pociui, nurodęs, jog net viena pavardės raidė gali iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą. Taip pat jis pacitavo paties istoriko žodžius, jog turimi faktai dar neleidžia daryti galutinių išvadų, ir paragino tęsti tyrimą.

Šią poziciją palaikė ir istorikas, Seimo narys Valdas Rakutis. Jis papasakojo, kaip atliekant vieną tyrimą buvo nustatyti net keli tą pačią pavardę turėję asmenys, todėl visais atvejais būtina nustatyti, kas yra kas. Juolab, V.Rakučio teigimu, tarpukario Karo mokykloje mokėsi mažiausiai du J.Krikštaponiai, todėl drąsiai teigti, kad tai yra vienas ir tas pats žmogus, negalima.