Bėkim lėkim gandro sveikinti!

Galėtume sakyti, kad Gandrinės - žmonių šventė, nes jie ją sugalvojo. Tačiau kam ji skirta? Ir ar be gandrų ji iš vis galėtų būti? Žinoma, ne! Žmonės labai seniai įsiminė, kada pasirodo pirmieji gandrai, šią datą priderino prie savo šventės ir štai - turime Gandrines. Ar seniai jos švenčiamos ir minimos?

Gaila, kad mūsų protėviai taip ilgai buvo neraštingi, kad būdavo aprašomos tik kunigaikščių, bajorų šventės, jų valgiai, apiegos, o paprastų žmogelių niekas nematė ir nepažino, jų buities detalių nefiksavo. Pasirodo, buvę ir išimčių - vienoje vokiškoje knygoje aptikau minimas Rytprūsių lietuvių šventes ir tarp jų - pavasarį švenčiamą Gandravimą. „Gandravimas" - toks Gandrinių vardas buvo užrašytas; kas ten žino, gal tame regione jos taip vadintos iš tikro...

Iki kovo vidurio rytinėje ir šiaurinėje Lietuvoje buvo dar labai žiemiška, parskridusios gervės ir žąsys blaškėsi po laukus, lesalo surasdamos tik želmenyse ant nuplikusių besniegių kalvelių viršūnių. Kas būtų nutikę gandrams, jie jie būtų paskubėję? Žinoma, jiems būtų striuka, nes jie mėsėdžiai, želmenimis jų nepapirksi. Dabar kas kita, nors gyvūnų, kuriuos galėtų lesti gandrai, dar nėra daug.

Žinoma, į pagalbą būtų atskubėję žmonės - juk lietuviai ir gandrai visada gyveno draugiškai, vieni kitiems padėdami: vieni lizdus iškeldami, kiti - vaikelių atnešdami. Pamenu, prieš gerą dešimtmetį Vilniaus rajone gandrų pora sugrįžo kovo 13 dieną, tada buvo dar gili žiema. Ką beveiks gandrai - sutūpė savo lizde ir ėmė laukti... vieną, antrą dieną... be lesalo, be šilumos.

Žmonės, sodybos šeimininkai neliko abejingi - nuo kūdros ledo nuvalė didelį sniego plotą, pabarstė virtų kapotų bulvių, paliko mėsos gabaliukų, o kibire su vandeniu - kūdroje sugautų karosiukų. Gandrai suprato jų gerą valią, priėmė vaišes. Tą vasarą jų lizde užaugo 6 jaunikliai, kas gandrų pasaulyje yra didelė retenybė - paprastai būna 2-3, rečiau 4 gandriukai.

Kol kas mūsų gandrai, paženklinti siųstuvėliais, taigi - tie, kurių kelionė sekama mokslininkų, dar tik lekia namo. Matyt, šįkart viskas bus gerai, jie suras ankstyvą pavasarį. Visa kita jiems žinoma ir pažįstama, jie patys išspręs savo reikalus. Tiesa, dar iki gandrams sugrįžtant žmonės turėtų pasirūpinti yrančiais, griūvančiais jų lizdais.

Gandrinės - svarbi žyma visoje gamtoje. Būtent po jų visada tikimės „tikro" pavasario, nes kartu su gandrais grįžta daug kitų paukščių, ima busti žemė, skleistis pirmieji žiedai. Po savaitės bus jau balandis, ir nespėję su gandrais, turės nusivilti, nes daug ko iš šio pavasario bus nepamatę, teks laukti visus metus. Dabar dygimas, augimas, gimimas bus toks greitas, kad mums suspėti su juo nelengva.

Taigi baltieji gandrai grįžta, juodieji pasirodys jau labai greitai. Pavasaris skuba ir jau daug ką nuveikė. Metas ir mums krutėti kitu, pavasario tempu. Nes, kaip sakė klasikas „... pavasaris skubina keltis...". Kelkimės ir lėkime visur - gandrų sveikinti, bičių žiūrėti, žemės dirbti, pavasario sveikinti.