2 nuotr.Nors Kultūros ministerijos paskirtų ekspertų išbrokuotą Laisvės kario (Vyčio) skulptūrą iškėstomis rankomis sutinka kauniečiai, nors Vilniaus savivaldybėje jau tariamasi, kaip suderinti Lukiškių aikštės memorialo konkursą laimėjusio (?) Andriaus Labašausko „bunkerį“ su paveldosaugos nustatytomis sąlygomis, dalis visuomenės neketina susitaikyti su valdžios primestais sprendimais.
Praėjusią savaitę ryžtingą poziciją išsakė Vilniaus forumas, pareikšdamas, kad konkursas dėl Lukiškių aikštės turi būti anuliuotas kaip neteisėtas, nedemokratiškas ir neskaidrus, nulemtas biurokratų, o ne Lietuvos piliečių valia sudarytos komisijos, kurios daugumą sudaro asmenys, atvirai besivadovaujantys antitautinėmis ir antivalstybinėmis pažiūromis.
Dėl tos pačios priežasties visuomeninė taryba prie Seimo Laisvės kovų komisijos kreipėsi į prezidentę, Seimo pirmininką ir premjerą įspėdami, kad tuo atveju, jei nebus atsižvelgta į jų reikalavimus statyti memorialą kovotojams už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu ir bus pradėtas statyti „bunkeris“, jie skelbsią pilietinio nepaklusnumo akciją ir užimsią Lukiškių aikštę.
Vakar piliečių asociacija „Talka kalbai ir tautai“ kreipėsi į Seimo Valstybės istorinės atminties komisiją „dėl konkurso pripažinimo niekiniu“, prašydama ginti Konstitucijos principus:
„Esame labai susirūpinę dėl Lietuvos valstybės istorinės atminties įamžinimo jubiliejiniais 2018-aisiais metais eigos. Manome, kad Kultūros ministerija sąmoningai žlugdo šį garbingą uždavinį, todėl kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės istorinės atminties komisiją prašydami apginti pamatinius Lietuvos Respublikos Konstitucijos principus: 2 straipsnį „Lietuvos valstybę kuria Tauta“ ir 4 straipsnį „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus atstovus“. Pagal šiuos konstitucinius principus Tautos atstovybės - Seimo priimtus nutarimus gali pakeisti tik Tautos referendumas, o ne Kultūros ministerijos sudaryta komisija.“
Vadinasi, pagal Konstituciją Vyriausybė privalėjo vykdyti Seimo 2017 m. gegužės 2 d. priimtą sprendimą „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“, t.y. nedelsiant Lukiškių aikštėje pabaigti memorialo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę darbus, išrinkti ir pastatyti Vyčio paminklą, tačiau jį ignoravo. (Gal nežino Konstitucijos?) Maža to, Kultūros ministerijos organizuotas konkursas ne tik praleido nemačiomis Seimo priimtą sprendimą Lukiškių aikštėje pastatyti Vyčio-Laisvės kario paminklą, bet ir nekreipė dėmesio į prieš du dešimtmečius valstybės teisės aktais nubrėžtą Lukiškių aikštės statusą, - trumpai tariant, iš pat pradžių šis konkursas vykęs neteisėtais pagrindais, buvo imitacinis, tad tiek pats konkursas, tiek jo rezultatai laikytini niekiniais.
„Dar viena Kultūros ministerijos vykdomo valstybės istorinės atminties pagerbimo ir įamžinimo sabotažo apraiška, - skelbiama „Talkos kalbai ir tautai“ kreipimesi, - yra neprofesionalus ir neatsakingas konkurso organizavimas. Tik pasibaigus konkursui išaiškėjo, kad jo sąlygos nebuvo derintos su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos. Tik paskelbus konkurso rezultatus sužinota, kad laimėjęs pasiūlymas reikšmingai neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytų Lukiškių aikštės paveldosauginių vertingųjų savybių.“
Kreipimesi akcentuojama, kad š.m. lapkričio 27 d. paskelbti Kultūros ministerijos drauge su Šiuolaikinio meno centru organizuoto konkurso dėl Lukiškių aikštės memorialo rezultatai neatitinka didžiosios visuomenės dalies lūkesčių. Primenama ir Vyčio, kaip patriotinio simbolio, reikšmė: „Neabejojame, kad viena iš svarbiausių nežabotos emigracijos iš Lietuvos priežasčių yra sužlugdytas patriotinis auklėjimas ir švietimas, visiškai ignoruojantis Maironio įspėjimą: „kas tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs“, todėl Vyčio, kaip patriotinio simbolio, įamžinimas yra ne, kaip dažnai mėgstama nurodyti, senstelėjusios visuomenės dalies užgaida, o valstybės mastu duotų pažadų vykdymas, pagarbos visų laisvės kovotojų simboliui atidavimas ir Tėvynės meilės gairės ateities kartoms.“
Skaitytojo laiškas:
Tikrai ne bunkeris simbolizuoja Laisvę
Sovietinės Lietuvos finansų ministras Sikorskis buvo teisus sakydamas, jog lietuvių tauta - veršių tauta. Aš pasakysiu gal švelniau: lietuvių tauta - kukučių tauta. Tai jie gyvena, miršta, vėliau išlenda per ausį ir guli šalia savo palaikų. Labiausiai tą galima pasakyti apie Lietuvos politikus ir menininkus, poetus. Tai jie dabarties metu statosi sau bunkerius ne bet kur, o pagrindinėse miestų aikštėse ir ruošiasi gyventi po velėna.
Kas sakytina apie Lukiškių aikštę. Tai yra Lietuvos širdis ir paminklas ten turi stovėti simbolizuojantis lietuvių tautos kovą už laisvę. Paminklą bent jau statome laisvei.
Už laisvę lietuvių tauta kovėsi Durbės, Saulės, Žalgirio, Oršos, Salaspilio, Ūlos mūšiuose. Už laisvę kovėsi Tado Kosciuškos, 1831 m., 1863 m. sukilimuose, ir kovėsi jie ne bunkeriuose, o atvirose kautynėse.
Tik kukučiai gali sau statytis bunkerius ir slapstytis nuo dienos šviesos. Partizanai juk neišvadavo Lietuvos nuo Sovietų sąjungos, tauta dar penkiasdešimt metų kentė okupaciją ir Tėvynėje, ir Sibire.
Vytautas Kniežauskas, Mažeikiai
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
