Dokumentai: J.Noreika-Generolas Vėtra organizavo žydų gelbėjimą Šiauliuose

Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archyve rasti istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai atskleidžia, kad J. Noreika, nacių okupacijos laikotarpiu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu metu vadovavo Žemaitijos antinaciniam pasipriešinimui ir organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose. Šiuos parodymus 1986 m. kun. J. Borevičius pateikė prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą kun. Jonas Borevičius yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (2017 m.), jam Šiauliuose pastatyta atminimo lenta (2019 m.).

Apklausos metu Čikagos teisme paklaustas, ar žino „apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais“, kun. J.Borevičius atsakė: „Tai buvo aktyvus pogrindis. O vieną dieną pogrindžio vadas susitiko su manimi“. „Koks buvo to vado vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių srities.“ „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, kad esu katalikų kunigas ir man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų Šiaulių gete esantiems žydams.

Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų.

Kun. J. Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas Petras Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 val. nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono Adolfo Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus.

Paklaustas, ar be šių kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys... Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus. Naciai galėjo sunaikinti ir tėvą Zigoraitą, ir tėvą Kleibą ir mane.“

Į klausimą, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių,kun. J. Borevičius atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje“. [Kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu (1967 m.) išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai" ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo dalyvavimą gelbėjant Šiaulių žydus].

Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis. Pogrindis – labai griežta paslaptis.“ Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą, „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Į klausimą „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk.“

Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, patvirtina 2019 m. kovo 27 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – Centras) paskelbtus paaiškinimus dėl kaltinimų Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai ir suteikia pagrindo daryti šias išvadas.

1. Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo.

2. J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios

3. Iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.

Genocido tyrimų centro direktorė: tiesa negali priešinti visuomenės

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorė Teresė Birutė Burauskaitė teigia, kad nauji centro paskelbti tyrimai apie kontraversiškai vertinamą Joną Noreiką – Generolą Vėtrą neturėtų dar labiau supriešinti visuomenės, o kaip tik pateikta patikima informacija turėtų sklaidyti abejones.

„Tie dokumentai, pažyma, kuriuos mes dabar paskelbėme – nesinorėjo jų ilgiau „marinuoti“ visuomenei nepateikiant ir turėti tik savo žinioje. Juk tai labai svarbu, panaikintą tokį juodą šešėlį visą laiką J. Noreikai primetamą kaip getų kūrėjui“, – Eltai sakė centro direktorė.

„Mes žiūrėsime, kokia yra visuomenės reakcija. Mums, tyrėjams, tuo laikotarpiu jau anksčiau buvo jo veiklos požymiai, kad J. Noreika giliai buvo įsitraukęs į pogrindžio veiklą, veiklą prieš nacius. (...) Mes papildome naujais atrastais argumentais, archyvais tokių veikėjų biografijas. Dabar šitas dokumentas pateiktas visuomenei. Dokumentas labai aiškiai nušviečia J. Noreiką kaip pogrindžio veiklos, antinacinės veiklos vadovą, už ką jis ir buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą“, – sakė ji.

Paklausta, ar atminimo lenta J. Noreikai ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sostinėje pakabinta pelnytai, T. B. Burauskaitė teigė negalinti atsakyti, nes tai žmonių apsisprendimas. Pasak jos, centro pagrindinis tikslas buvo pateikti papildomus, tikrus biografinius faktus apie Generolą Vėtrą.

„Nežinau, tegul sprendžia visuomenė turėdama šiuos faktus. Nereikia kaltinti žmonių dėl tam tikros pozicijos pasirinkimo. Mes todėl ir norime paskelbti patikimą informaciją ir tai padaryti kuo greičiau. Nekaltinkime vieni kitų, nes žmonės ne viską žino. Labai tas nežinojimas bandomas pritaikyti arba nukreipti kita linkme. Žiniasklaida dažnai klausia, ar atskleisti faktai dar labiau nesupriešins visuomenės, bet juk tiesa neturėtų supriešinti visuomenės“, – teigė ji.

Anot centro direktorės, vienas svarbiausių centro atrastų motyvų, iš esmės papildančių J. Noreikos biografiją, tai kun. Jono Borevičiaus liudijimai 1986 m. JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje JAV prieš Antaną Virkutį. Direktorė atkreipė dėmesį, kad liudijimas teisme nebuvo konkrečiai apie J. Noreiką, todėl kunigas negalėjo teisme pateikti melagingų, šlovinančių faktų apie J. Noreiką. Tai buvo paprastas intarpas kunigo liudijime apie J. Noreiką, sako T. B. Burauskaitė.

„Mes gavome bylos dalį, kuriame J. Borevičius kalba apie J. Noreikos veiklą“, – teigė T. B. Burauskaitė.

Primename, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos Generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.

Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę J. Noreikos-Generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.

R. Šimašius: naujai pateikta medžiaga apie J. Noreiką neatsako į visus klausimus

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius teigia, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) pateikta medžiaga, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra gelbėjo žydus, yra priešinga ankstesnei centro paskelbtai pažymai ir neatsako į visus klausimus. Pasak Vilniaus mero, visų pirma, reikia įvertinti abi LGGRTC pateiktas medžiagas.

„Su šios dienos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo medžiaga man teko susipažinti iš seniai, visą ją detaliai perskaičiau su visais priedais. Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad man šiek tiek keista yra, kad prieš kurį laiką, dar visai neseniai, buvo kita pažyma, kuri visiškai kitaip rašė. Dabar mes turime dvi pažymas, kurios viena su kita visiškai nedraugauja, tai, aišku, tą reikės dialogo būdu kažkaip išsiaiškinti“, – sakė Vilniaus miesto meras.

Pasak R. Šimašiaus, ši LGGRTC pateikta medžiaga nepaneigia ankstesnės centro pateiktos pažymos.

„Ankstesnė medžiaga Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nebuvo paneigta šita naująja medžiaga, ji tiesiog buvo nauja, tarsi anos net nebūtų buvę“, – savo nuomonę išsakė R. Šimašius.

Sostinės meras taip pat teigia, kad, bandant išsiaiškinti J. Noreikos situaciją, reikia daugiau konteksto, nes, pabrėžė jis, pateikta medžiaga neatsako į visus klausimus.

„Visiškai sutinku su gerbiamo Istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio nuomone, kad čia irgi reikėtų daugiau konteksto, nes ta medžiaga neatsako į visus klausimus“, – sakė R. Šimašius, akcentuodamas, kad pažymoje pateiktos bylos ištraukos kelia labai daug klausimų.

„Kyla klausimų dėl tos medžiagos, nes jie ištraukti iš bylos ir tik gabaliukai. Ir kaip ten atrodo, ar čia yra pridenginėjimas, ar čia yra tikra medžiaga, čia yra daug klausimų“, – mintimis dalinosi Vilniaus miesto meras.

R. Šimašius teigia pasitikintis abiem LGGRTC medžiagomis, tačiau, akcentavo jis, esminė problema yra tai, kad šios pažymos yra skirtingos.

„Aš pasitikiu abiem Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro medžiagomis. Problema tik ta, kad viena sako vieną, o kita kitą“, – teigė. R. Šimašius.