Drauge su Kristumi kelkimės ir mes!

- Velykas, kaip ir Kalėdas, Lietuvoje jau švenčiame kone visi - tiek praktikuojantys katalikai, tiek ir nepraktikuojantys. Tai tarsi turėtų džiuginti, tačiau iš tiesų visai nelinksma matyti, kaip Kalėdos virsta tik išpuoštos eglutės ir dovanų, o Velykos - tik margučių švente. Todėl priminkite mums tikrąjį Velykų šventės turinį.

- Velykos mums, krikščionims, yra Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventė. Tai nepalyginti senesnė šventė nei Kalėdos - Bažnyčios ji jau yra švenčiama šimtmečius. Ir nors Kalėdos, visame pasaulyje jau švenčiamos ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų, Velykų šventės visuotinumo dar nepasiekė - Verbų sekmadienį, Velykų laiku į bažnyčias pasimelsti, eiti išpažinties, išklausyti šventų mišių susirenka gausiausios minios žmonių. Ateina ir meldžiasi net tie, kuriems tai daryti nėra įprasta, kurie savųjų gyvenimų nėra susieję su tikėjimo praktika. Tai ir yra vienas iš Velykų laiko stebuklingumo aspektų - tai metas, kai žmonių sielos yra jautresnės, labiau linkusios atsišaukti Dievo kvietimui, kai žmonės ima karščiau ilgėtis atsivertimo ir drąsiau jam ryžtasi... Atrodytų, šis Prisikėlimo laikas kasmet ir mus visus ragina prisikelti drauge su Kristumi.

Velykų metu mes ir skelbiame, kad ne mirtis, ne liga, ne kančia, ne nesėkmė taria paskutinįjį žodį, bet gyvenimas, dovanotas mums amžinojo neišsenkančio gyvybės šaltinio - Dievo.

Kristaus istorija, regis, tokia tolima ir po šitiek amžių protu sunkiai aprėpiama, Jo prisikėlimas, atrodytų, slaptingas, metafizinis, pasaulio dėsnius peržengiantis reiškinys, tačiau juk juntame, kad kiekvieno mūsų viduje kažkas tą prisikėlimo skonį puikiai pažįsta. Juk argi patys nesame jautęsi tarsi prisikėlę naujam gyvenimui, naujai jo kokybei - išsveikę po sunkios ligos, susitaikę su brangiu žmogumi, tarp kurio ir mūsų ilgą laiką tvyrojo įtampa ir nesantaika, susikovę su savosiomis ydomis ir jas pažaboję ar net nugalėję?.. Pasakyta, kad turime nemirtingą sielą ir tuo esame panašūs į Viešpatį. Tad kuo labiau tą panašumą puoselėjame, kuo labiau tai persmelkia trapų, žemišką mūsų gyvenimą ir padeda pasiruošti amžinajam, tuo džiaugsmingesnė ir didesnę prasmę turinti šventė mums yra šv.Velykos. Kristus savimi mums parodė, kad po mirties prisikelsime, kad Dievas išlaisvina mus nuo mirties - kokia gi žinia už šią galėtų būti džiaugsmingesnė?

- Taip, išties. Tačiau man rūpi, kad paprastai, be aukštojo teologinio pilotažo mus pamokintumėte, kaip dera švęsti Velykas žemiškąja šio žodžio prasme? Prieš sėdant prie šventinio stalo pirmiausiai turbūt derėtų prieiti išpažinties?

- Kiekvienose mišiose yra juntama velykinė dvasia ir kiekvienas sekmadienis išties yra ne kas kita kaip mažosios Velykos, kai primename sau, kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes, prisikėlė ir įžengė į amžinybę. Darome tai su džiaugsmu, su dėkingumu, o drauge ir įsipareigodami, kaip ir kasdieniame gyvenime artimųjų mums dovanotos dovanos ir mums padaryti geri darbai įpareigoja mus atsakyti tuo pačiu.

O tai įžiebia norą apsivalyti, būti vidujai švariam, vertesniam Dievo ir žmonių meilės, rodomos kiekvienam mūsų. Išpažintis kaip tik ir yra dvasinis apsivalymas bei įsipareigojimas stengtis pakilti iš ydų, apsileidimų ir abejingumo liūno.

Pagal liturgiją Bažnyčia Velykų šventes pradeda švęsti laukimo tridieniu, kuris prasideda Didįjį ketvirtadienį Paskutinės vakarienės mišiomis - paties Jėzaus įsteigta mišių auka ir jo paliktu tarnystės pavyzdžiu, kuomet, kaip žinome, jis numazgojo kojas savo mokiniams, prisakydamas: „Ir jūs taip darykite.“ Jei tikime, jei laikome save Kristaus mokiniais ir sekėjais, šiuos žodžius turėtume ir mes suvokti kaip imperatyvą - mokytis, stengtis tarnauti kitiems. Ypač Velykų metu būtų gražu kiekvienam iš mūsų padaryti ką nors nesavanaudiško.

Didįjį penktadienį prisimename Kristaus mirtį ant kryžiaus - tą dieną niekur pasaulyje nėra laikomos mišios, o atliekamos kryžiaus pagerbimo pamaldos ir dalijama komunija, konsekruota Didžiojo ketvirtadienio mišiose. Tikintieji, minėdami Atpirkėjo mirtį, Didįjį penktadienį pasninkauja - stipriau užvalgo tik kartą per dieną ir atsisako prabangių bei mėsiškų patiekalų. Tačiau nereikėtų manyti, kad pasninkas pasireiškia tik maisto apribojimu. Šiais laikais, kai savo mitybą daug kas griežčiau apriboja ne dėl sakralinių priežasčių, o dėl sveikatos ar gražios figūros, pasninkavimas maisto apribojimu praranda saviugdos prasmę. Todėl pasninko sąvoką derėtų praplėsti - pamąstyti, prie kokių tuščių įpročių, kokių malonumų esame pripratę ir pasninko metu, vienydamiesi su Kristaus auka ir kentėjimu, pamėginti jų atsisakyti. Čia tiktų, pavyzdžiui, ir pažadas nebespoksoti per dienas į televizorių ar nebeprapulti valandų valandoms internete...

Didysis šeštadienis - pasiruošimo šventimui, diena. Vakarėjant, jau sutemus, pradedamas švęsti Velyknaktis - Kristaus Prisikėlimo įvykis. Na, o visos Velykos katalikų papročiu yra švenčiamos aštuonias dienas.

Taigi save praktikuojančiais katalikais laikantieji tikrai neturėtų pasitenkinti vien prieidami išpažinties ir dalyvaudami Velykų rytmetinėse mišiose - itin svarbu dalyvauti visose tridienio pamaldose, kurių patirtis įgalina labiau suprasti, betarpiškiau išgyventi šią didžiąją šventę, taip pat ugdo ir tvirtina mūsų tikėjimą. Juk tikinčiam žmogui Velykų šventėms neturėtų būti pabaigos - tą džiaugsmo žinią jis turėtų išsinešti su savimi širdyje ir padalyti jos šviesą, kad užtektų visiems metų sekmadieniams, kad kasdien žinotume ir neabejotume esą Prisikėlimo žmonės ir niekas niekada mūsų nesunaikins, nes priklausome Dievui.

Velykų laikas, beje, turi ir ypatingą švenčiančiųjų pasisveikinimą. Visas aštuonias dienas vietoj įprastojo „Laba diena“ viens su kitu tikintys žmonės turėtų sveikintis tardami: „Kristus prisikėlė“ (atsakantysis atitaria: „Iš tiesų prisikėlė“). Taip sveikindamiesi mes liudijame, taip pat priimame liudijimą iš kitų.

- Gražu. Na, o pats šventimas prie stalo? Būtinieji ritualai, tradiciniai patiekalai?

- Išskirtinis Velykų simbolis ir būtinasis tradicinis valgis - margutis. Visi kiti patiekalai priklauso nuo konkrečios giminės, šeimos šventimo tradicijos ir šeimininkių išmonės. Tačiau verta įsidėmėti: Velykos - ne pilvo šventė ir jos kokybė apibrėžiama ne puotos linksmybe ar šventinių patiekalų gausa. Pamėginkime kiekvienas prisiminti labiausiai širdy ir atminty įstrigusias Velykas iš savo gyvenimo patirties... Neabejoju, kad kiekvienas turime ką prisiminti, tačiau vargu ar kuris galėtume išvardyti, kas tos įsimintiniausios šventės metu buvo padėta ant stalo. Antai manasis prisiminimas: buvau jaunas kunigas, dirbau Katedroje ir po visų iškilmių žmonėms išsiskirsčius paklausiau savęs, kaip galėčiau švęsti Velykas toliau. Tada prisiminiau itin vargingai gyvenančių, vienišų žmonių bendruomenę ir nuėjau pas juos. Tiesa, ant stalo jie beveik ir neturėjo ko padėti, tačiau mano, kunigo, atėjimas juos pradžiugino iki ašarų - jie pasijuto svarbūs, reikalingi, sakė, kad tai pačios šviesiausios Velykos jų gyvenime, ir aš pats jutau - tai išties tikriausia, pati didingiausia šventė, kurios metu tarp švenčiančiųjų neabejotinai juntamas ir Dievo buvimas.

Taigi gražu yra ryškiaspalviais, džiuginančiais margučiais keistis su artimaisiais, tačiau nepalyginti gražiau ir prasmingiau bent po margutį įteikti tiems, kurie negali atsilyginti tuo pačiu - stokojantiems.

- O ko palinkėtumėte Velykų proga kiekvienam Lietuvos žmogui?

- Gyvename atsainaus santykio su visu kuo, nesidomėjimo savuoju turiniu, abejingumo laiku. Todėl labiausiai kiekvienam iš mūsų linkiu paklausti savęs: „Kas mano viduje gyvena?“, pažinti savąją prigimtį, savąsias skirtybes, unikalumą, savąsias stiprybes, vertybes, talentus ir dovanas, o taip pat - kas reikalauja nepalyginti daugiau narsos - pažinti tamsiąsias savo puses, savąsias nuodėmes, purvą ir ydas. Ir linkiu, kad žmonės ne tik pažintų, bet savąsias piktžoles išmoktų ravėti, o gyvenime išmoktų ne abejingai plaukti pasroviui, bet nuolat ieškoti už save didesnio tikslo - ieškoti gilesnės prasmės savojoje būtyje ir buityje, savo darbuose ir šventėse. Ir dar linkiu suprasti, kad ši paieška netgi nėra užduotis, nėra darbas, palieptas mums atlikti, - tai receptas, labai konkrečiai patariantis, kaip gyventi, kad jaustumėmės laimingi.

Parengta pagal priedą „Velykė“