Garsenybės irgi galvoja, kaip taupyti pinigus

Mažiau radijo ir televizijos

L.Kazlauskienė yra numačiusi savo šeimos biudžeto taupymo strategiją: „Taupyti pradėjome pirmiausiai nuo to, kad nustojome skalbimo mašinoje skalbti po tris „,maikutes" ar kelis spalvotus rūbelius vos ne kas antrą dieną, kad daugiau vietos būtų skalbimo mašinoje ir todėl švariau išskalbtų. Dabar pradėjau skalbti ne kelis rūbus penkis kartus per savaitę, bet vieną kartą per savaitę pilną skalbimo mašiną prikraunu skalbinių.

Vasarą atsisakiau ir rūbų džiovyklės, nes buvo labai karšta, rūbai lauke išdžiūdavo. Bet man tikrai nepatinka rūbų džiovinimas lauke. Rūbai, išdžiovinti džiovyklėje, būna tokie minkštučiai. Bet nieko nepadarysi, reikia taupyti. Su rūbų džiovykle dabar draugauju tik ekstra atveju, kai reikia išplautą rūbą išsidžiovinti ir iškart apsirengti.

Dėl elektros taupymo teko atsisakyti dar vieno dalyko. Anksčiau mano namuose visą dieną veikdavo ir radijas, ir televizija. Einu į virtuvę - radijas virtuvėje transliuoja. Einu į kiemą - radijas kieme kalba. Įėjau į vonią - ir ten muzika groja. Dabar radiją irgi klausau, televiziją žiūriu, tačiau jie visą dieną ištisai jau nebepliurpia be reikalo.

Šviesas taip pat pradėjome išjunginėti, vieni kitus šeimoje kontroliuojame, kad išeidami į kitą kambarį nepaliktume įjungtos šviesos. Nieko nesakome, nepriekaištaujame, žinote, jau toks amžius, kad žmogus gali ir pamiršti išjungti šviesą. Tiesiog užgesiname, iš paskos eidami.

Dėl elektros lempučių - Petras (dainininkas Petras Kazlauskas, - aut. past.) jau anksčiau pakeitė visas senas lempas LED lemputėmis, bet dėl to kažkokio didžiulio skirtumo, taupant elektrą, nepajutau, nes LED lemputės gana brangios ir tikrai dvejų metų neatlaiko. Ant pirkimo čekio nurodyta, kad garantija - dveji metai, bet kas tuos pirkimo čekius pasideda ir saugo? Negi specialius stendus pasistato, kad čekius prismeigtų? Tiek LED lemputės neatlaiko, kiek duodama garantija. Kuo dažniau įjungi-išjungi, tuo trumpesnis galiojimo terminas."

Išjungtas šaldiklis

Žmonės jau taupo ir maistą, rečiau perka naujus rūbus, vaikšto į parduotuves. „Dėl maisto - niekada jo per daug nekaupiau prieš karantiną, bet kai karantinas atėjo, tekdavo apsipirkti rečiau, todėl dalį maisto susidėdavome į šaldytuvą, šaldiklį, - sakė L.Kazlauskienė. - Dabar šaldiklyje jau nėra nei grybų, nei uogų, viską sunaudojome, išvalėme ir žadu paprasčiausiai išjungti šaldiklį, kad nenaudotų elektros energijos.

Šaldiklis sueikvoja labai daug elektros energijos ir šaldymui padėti produktai to ekonomiškai neatperka, nes šaldiklis veikia visą laiką, o šaldytus produktus naudoju nedažnai. Prekybos centruose pilna šviežių produktų, o man užšaldytas ir atšildytas maistas ne toks skanus kaip šviežias. Ypač daug elektros sunaudoja šaldikliai, jei yra senesnio modelio ir dideli.

Mes niekada nedarėme dėl maisto problemos. Prekybos centruose nusipirkdavome šviežio maisto, jei būdavo reikalų mieste, užsukdavome į kavinę papietauti, o pusryčiams ir vakarienei valgydavome lengvus produktus.

Dabar taupymas verčia keisti rutiną. Aš visą gyvenimą buvau labai taupi, nebuvo vardinių, firminių prekių. Rengiausi nevardiniais rūbais ir, jeigu man jų daugiau nereikėdavo, galėdavau kitam žmogui padovanoti. Maistą visada mėgau geros kokybės ir dar ką nors pavaišindavau.

O kaip sekasi taupyti kurą? „Mažinti transporto išlaidų mums su Petru neįmanoma, nes teikiame paslaugą - šventę į namus. Važiuojame pas jubiliatus į namus, į restoranus, nes užsienyje dirbantys giminės nori pasveikinti savo senukus, švenčiančius 80, 90 metų jubiliejus. Labai daug tenka važinėti po Lietuvą. Koncertų užsakovai taip pat jau taupo, honorarai sumenkę. Jei giriasi jaunimas dideliais honorarais, tai yra tik piaras", - pasakojo L.Kazlauskienė.

Voveraitės - būdas užsidirbti

Aktorė Doloresa Kazragytė taip pat turi savo išgyvenimo strategiją. „Esu miške, Labanoro girioje, - atsiliepė į skambutį D.Kazragytė. - Dabar kaip tik grybauju. Neseniai draugė pridavė mano prigrybautas voveraites į Švenčionėlių supirkimo punktą, uždirbau 37 eurus. Pririnkau apie 9 kilogramus, o moka už vieną kilogramą 4 eurus. Per tris dienas tiek pririnkau, ne per vieną dieną. O šiandien voveraitės miške beveik dingo, nes reikia lietaus, jos po lietaus tik po kelių dienų pasirodo. Renku grybus ne vien dėl taupymo. Noriu būti miške, ant savo nuvirtusio berželio tiesiog pasėdėti, o jei moka už grybus pinigus, tai gerai, bet galėčiau ir be pinigų juos rinkti.

Sau nieko, sąžiningai sakau, nerenku. Neturiu čia, kaime, nei šaldytuvo, nei jokių šaldymo kamerų. Nemėgstu maisto gaminimo, niekada kulinarija nesidomėjau, nemoku gaminti visokių pyragiukų. Maistui labai mažai išleidžiu. Jau keletą metų man labai mažai reikia, daugiausiai išleidžiu vaistams, vitaminams, žuvų taukams. Man pakanka duonos su sviestu ar majonezu, pomidoru, burokėlių sriubytės išsiverdu trims dienoms - kiek žmogui reikia?

Anūkai mano jau dideli, sūnus atskirai gyvena. Pinigų man reikėjo tik akių operacijoms. Vienai akiai buvo katarakta, o kitai - sudėtingesnė operacija dėl glaukomos. Bet nieko, matau. Gavau 2000 eurų honorarą už savo paskutinę knygą ir iš jo 1000 eurų išleidau akims operuoti. Buvo pandemija pakilusi, didžiulė maišalynė valdiškose gydymo įstaigose, todėl teko operuotis privačioje klinikoje. Leidau sau tokį komfortą.

Dabar turiu apie 800 eurų santaupų. Atvažiuoja pas mus parduotuvė ant ratų, taip vadinama „lavkė" vieną kartą per savaitę į mūsų kaimą ant kalno. Ką nusiperki, iš to visą savaitę ir gyveni.

Susitaupau, nes Labanoro girioje gyvenu vos ne visus metus. 2020 metais, kai nuo sniego lūžo medžiai, dingdavo elektra, aš tą žiemą išgyvenau kaime ir tik 2021 metų spalio mėnesį parvažiavau į Kauną. Kaime gyvenant, taupyti daug lengviau. Aišku, matau, kad aplūžę mano namelio laiptai, reikia tvarkyti, prieangyje naujas lentas sudėti, bet tokie dalykai kainuoja, o pinigų nėra. Už medieną, meistrų darbą tikrai ne vieną šimtą eurų tektų užmokėti."

Pasak aktorės, su lietuviška pensija daug nepaišlaidausi. „Man nusispjaut, kad milijonieriai turi vilas, jachtas, aš jiems nepavydžiu, bet tos mūsų pensijos turėtų būti bent 1000 eurų. Rūbus perku atpigintų prekių parduotuvėse. Batus irgi nusiperku atpigintus už 20 eurų. Yra dvi bibliotekos, jose lankausi, naujų knygų neperku, negaliu mokėti 14-16 eurų. Tai irgi padeda taupyti. Mano butukas Kaune jau 30 metų neremontuotas, tapetai apsilupę, bet jei ir turėčiau pinigų, nežinau, ar ryžčiausi remontui - labai daug „klapato".

Vieną dalyką gyvenime žinau - per daug su savo norais nesiskeryčioti. Kaime daugiausiai laiko praleidžiu jau 10 metų. Ežeriukas arti yra, nereikia baseinams pinigų leisti. Atsitinka ir stebuklų. Nežinau, ar tai Dievo, ar Apvaizdos apsireiškimas, bet man pavyko tris kartus pabuvoti Izraelyje. Trečią kartą, kai visai neturėjau pinigų, paskambino draugė Marina iš Maskvos ir pasiūlė kartu skristi. Sakiau - neturiu pinigų, o ji sako - aš finansuosiu. Kai laikai sunkūs, labai svarbu turėti gerų draugų. Kristus yra pasakęs - nesirūpink rytdiena. Kiekvieną dieną - savas vargas. Štai toks mano taupymas ir gyvenimas", - sakė D.Kazragytė.