Ginti tiesą šiandien yra ne ką lengviau

Tautos naikinimui prilygsta užmačia palengvinti prieigas prie narkotikų, alkoholio, įteisinti vienalyčių šeimas, kurioms prieštarauja ne tik tikintieji, bet diduma lietuvių, tačiau šitie kėslai kaip nesitraukia iš parlamentarų darbotvarkės, taip nesitraukia.

Dar sovietmečiu įgudęs propagandą skirti nuo realybės, vyskupas savo prisiminimų knygą yra pavadinęs „Prieš visus vėjus"; praėjusią savaitę ji buvo sutikta ir Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse Vilniuje. Filosofijos mokslų daktaro Vytauto Sinicos nuomone, šiojeunikalioje knygoje sutilpo kone visos meilės formos: meilė šeimai, žmogui, Tėvynei, meilė žemei ir, be abejo, meilė Dievui.

Knygos priede sudėti laiškai, tarp jų - ir ilgas vienos mokytojos laiškas. Ji rašo, kad gyvename užklupti klausimo, ar esame bepročiai, nes nuolat abejojame, nepriimdami šitos sistemos bei jos antireliginės, antitautinės propagandos. Laiško autorė dėkoja kunigui, nes į jį žiūrėdami galime suprasti, kad melo ir tiesos skirtumai nėra išsitrynę ir kad vis dėlto beprotybei reikia priešintis.

Kaip gerai, sakė vyskupas, kad Lietuvoje bažnyčia atskirta nuo valstybės, ir valdžia negali diktuoti kunigams, ką kalbėti. Sovietmečiu buvo kitaip, bet ir tuomet jis buvo suradęs būdą, kaip pasakyti daugiau, nei buvo leidžiama sakyti per pamokslus. Šiuo atžvilgiu jam autoritetas buvo kunigas Alfonsas Lipniūnas, mokėjęs pamokslauti prieš valdžią ir neįkliūti.

„Aš pasinaudojau šituo principu, kad už tai, ką kalbėsiu, manęs negalėtų nuteist, - pasakojo J.Kauneckas, - būdavo, pasiimu laikraštį „Komjaunimo tiesa", jame randu parašyta, kad kažkokiame kaime cukrinius runkelius kasantys studentai sukėlė orgijas, muštynes. Tai aš perskaitau tą informaciją iš laikraščio ir klausiu: kaip jums atrodo, tikintieji, ar būtų padarę tokias baisybes studentai, jeigu jie būtų ne komjaunuoliai, o bažnyčios lankytojai? Žmonės šaukia: „Nebūtų, nebūtų tikintys taip padarę!"...Tai va pagalvokite, ar mane galėjo už tai teisti?

Žinoma, moterėlės buvo baisiai nepatenkintos, sutikusios gatvėje jos man sakydavo: „Kunigėli, tu apie Dievą šnekėk, o tu vis - apie laikraščius ir laikraščius"... Pasakysiu pravardę, kurią man buvo uždėję kiti kunigai: va, sakydavo, ateina mūsų kunigėlis, kurio vardas turėtų būti „Vardan Dievo tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios - „Komjaunimo tiesa" vakar rašė..."

Sugrįžęs mintimis į mūsų dienas, vyskupas J.Kauneckas, neretai vykstantis laiminti „partizanų kaulelių" (kiek dar jų neatrastų, anot jo, išbarstyta mūsų miškuose ir pelkėse), sakosi davęs pažadą monsinjorui A.Svarinskui neapleisti jo įkurto Partizanų parko Ukmergės rajone. Tačiau pastebi pasigendąs valstybės pastangų tiek įamžinant, tiek puoselėjant dabartyje laisvės kovų atminimą.

„Paimkite Mariaus Ivaškevičiaus knygą „Žali", - susijaudinęs kalba J.Kauneckas, - Apie ką ji? Apie partizanus, bet kaip jie aprašyti, net Jonas Žemaitis - Vytautas , kuris dabar pripažįstamas prezidentu, pasirašiusiu 1949 metų partizanų vadų Vasario 16- osios deklaraciją? Jie aprašomi kaip baisiausi ištvirkėliai, o juos taip pateikęs knygos autorius buvo apdovanotas Nacionaline premija.

Tiesiog stebėtina, kaip Lietuva savęs negina ne trupučio.

Jono Noreikos anūkė parašė knygą, kurioje baisisi neva žydus žudžiusiu savo seneliu (turima galvoje Noreikos anūkės Silvos Foti knyga „Nacio anūkė: kaip aš atradau, kad mano senelis buvo karo nusikaltėlis", kaltinanti ir Lietuvą holokausto istorijos nutylėjimu). Nė vieno tokį nusikaltimą įrodančio fakto nepateikta knygoje, nors vienintelis dalykas, ką J.Noreikai galima būtų prikišti, kad jis, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, davė nurodymą skelbti getą Žagarėje, bet ir tai tikėdamas, kad taip pavyks išgelbėti žydus.

Jis nė prie vieno nužudymo neprisidėjo, - argi būtų vokiečiai jį įkalinę Štuthofe, jei jis būtų jiems padėjęs. O tikrieji nusikaltėliai, tokie kaip Dušanskis, Raslanas, kurie tiesiog mėsinėjo žmones ir užkasinėjo juos gyvus, kaip niekur nieko, mūsų valdžiai leidus, išvažiavo į užsienį ir niekas jų nevadina nusikaltėliais. Prancūzija nuteisė 30 tūkst. kolaborantų, kurie karo metu pataikavo vokiečiams, - Lietuvoje nė vienas, kuris pataikavo komunistams, vokiečiams, nėra nubaustas."

Nors Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra paskelbęs pažymą, kad J.Noreika - Generolas Vėtra nedalyvavo žydų žudynėse ir laimėjo bylą prieš JAV gyvenančio GGochino reikalavimą pakeisti istorinę išvadą, tačiau, pasak vyskupo J.Kaunecko, to nepakanka.

Jo manymu, jei valstybė savo lygmeniu negina savo garbės ir nepaneigia tokių kaltinimų tarptautiniu mastu, ji ir taip lieka vaizduojama kaip šalis, kurioje neva vertinami žydšaudžiai.