Globos namuose vaikai „farširuojami“ vaistais

Lietuvoje taip išreklamuota vaikų globos pertvarka, besitęsianti nuo 2014 m., turėtų baigtis šių metų pabaigoje. Oficialiai galima uždaryti globos namus ir perskirstyti vaikus į šeimynas. Tačiau ar dėl to pasikeis sistemos darbas ir požiūris į be tėvų globos augančius vaikus? Buvusi dienos centro savanorė, globojusi mergaitę iš vaikų globos namų, „Vakaro žinioms“ sutiko papasakoti apie tai, kaip sistema „auklėja“ sunkius vaikus. Vienas iš ugdymo metodų vaikų globos namuose - „farširavimas“ raminamaisiais vaistais.

2019 m. Jolita (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi - aut. past.) savanoriavo vieno Lietuvos miestelio dienos centre, kur pradėjo bendrauti su paaugle mergaite. Susiklosčius emociniams ryšiams, moteris nusprendė tapti laikina našlaitės globėja, kad galėtų bent savaitgaliais jai suteikti šiltus namus.

Moteris sako atvirai, kad savanoriaudama suprato, jog dabartinis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas atveria galimybę kurti naujas darbo vietas ir ne visai teisingai disponuoti mokesčių mokėtojų pinigais.

„Viena vertus, gerai, kad egzistuoja dienos centrai. Čia ateinantys vaikai pamaitinami, turi galimybę paruošti pamokas, gali gauti drabužių, važiuoti į ekskursijas. Vaikai čia užimami, bet su tėvais nedirbama. Dažnai dienos centrus lanko vaikai iš šeimų, kurios gyvena vien iš pašalpų. Neretai tėvai piktnaudžiauja alkoholiu. Pati sistema neskatina jų keistis.

Į Lietuvą kitos šalys investuoja daug pinigų. Pavyzdžiui, į įstaigas atvyksta norvegų atstovai, kurie pasakoja savo vizijas ir joms skiria finansavimą. Tuomet lėšoms įsisavinti rašomi projektai. Tie, kas tuos projektus rašo, dažniausiai nori padėti vaikams. Deja, įprastai veiklas finansuoja tie, kurie ateityje paprašys grąžos. Ir labai didelės. Paprastai sakant: šitame supuvusiame pasaulyje, beveik viskas yra perkama ir parduodama. Žmogiškumas mažai kam rūpi. Kai susiduriama su dideliais pinigais, įsijungia godumas.

Savanoriaudama pamačiau, kad didžioji dalis globos įstaigose ar šeimynose gyvenančių vaikų turi rimtų psichologinių sutrikimų. Dažniausiai jie nedomina norinčiųjų įsivaikinti. Su šiais vaikais dirba moterys, baigusios dviejų savaičių parengiamuosius kursus ir nebūtinai turinčios aukštąjį pedagoginį ar psichologinį išsilavinimą.

Pradėjus domėtis, kaip galiu padėti tai mergaitei, gavau nurodymą nesikišti, nes esu jai niekas. Tuomet baigiau nurodytus kursus, kad galėčiau tapti laikinąja globėja.

Iš pradžių stebėjausi, kodėl užauginusi keturis vaikus turiu baigti specialius kursus, kad mokėčiau bendrauti su vaiku. Tačiau paskui įsitikinau, kad kursai reikalingi. Nes dauguma vaikų, gyvenančių asocialiose šeimose, yra prastos psichologinės būklės. Sužinojau ir tai, kad vaikų globos namuose augantiems vaikams duodami psichotropiniai vaistai. Vieno iš jų pavadinimą iki šiol atsimenu - „Buronil“. Tai psichotropiniai vaistai, dažniausiai skiriami seno amžiaus žmonėms, sergantiems silpnaprotyste ar šizofrenija. Vaikai globos namuose šių vaistų gauna ryte ir vakare. Su jais mažai dirba psichologai“, - pasakojimą „Vakaro žinioms“ pradeda Jolita.

- Argi personalui tokie metodai atrodo priimtini?

- Įstaigose dirbančios moterys labai vargsta su sunkiai valdomais vaikais. Visi darbuotojai, kurie dirba šioje sistemoje, o ypač žemesnėje grandyje, susiduria su dideliais sunkumais. Bet apie juos nekalba, nes bijo prarasti darbą. Vaikai, jeigu jie iš asocialių šeimų, dažniausiai augo dominuojant vyriškai jėgai. Tai šeimos, kur vyrai muša moteris, kur moterys nevertinamos. Tokie vaikai, patekę į globos namus, ypač berniukai, auklėtojų nepriima kaip autoriteto. Jie dėl to nekalti, tiesiog augo tokioje aplinkoje.

Valstybė, priimdama vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimus, vadinamąją reformą, turėjo pasirūpinti didžiuliu kiekiu specialistų, kurie dirbtų su vaikais. Iš kur jų tiek paimti? Viena rajono psichologė dirba su apie 80-čia pažeistos emocinės būklės vaikų, gaudama atlyginimą, kuris nesiekia 1000 eurų. Todėl psichologai mieliau atidaro privačius kabinetus, nei eina dirbti į tokią valstybinę įstaigą.

- Kokia ateitis laukia šių vaikų?

- Dažnai visuomenė tokius vaikus nuvertina. Tačiau jie nėra atsilikę, jie - labai gudrūs, puikiai išmano, kaip veikia valstybė, o ypač - pašalpų sistema. Jie moka manipuliuoti, apsimesti aukomis, kad pasiektų savo tikslų. Šie vaikai puikiai žino, kad jiems priklauso dalis valstybės skiriamų pinigų, kuriais jie gali disponuoti. Bet nemato gyvo pavyzdžio, kaip reikia elgtis su pinigais. Kai mes pabandėme susitarti su globotine, kad taupysime pinigus jos naujai planšetei, mergaitei buvo sunku tą suprasti. Ji pasiėmė pinigus ir puolė pirkti, ką sugalvojo, paaiškinusi, kad tai jos pinigai, todėl su jais ji gali elgtis, kaip tinkama.

Taip pat mane labai nustebino, kad negalėsiu bausti mergaitės, kai ji bus pas mane. Nes vaikų globos namuose netgi uždrausta vartoti žodį „bausmė“. Augindama savo keturis vaikus esu juos ne kartą baudusi už blogą poelgį. Bet globojama mergaitė dažnai primindavo, kad negaliu to daryti.

Noriu pasakyti, kad asocialių šeimų vaikai yra mažos savivertės, o pinigai jiems tampa tam tikru saviraiškos būdu. Man kyla klausimas, kaip, sulaukę 18-os ir išėję į gyvenimą, neturėdami socialinių įgūdžių ir nemokėdami elgtis su pinigais, šitie vaikai gyvens. Jie gaus tam tikrą materialią pagalbą iš valstybės, bet kas pasirūpins jų psichika?

Tik įsivaizduokite, kas nutinka, kai „farširuojami“ psichotropiniais vaistais vaikai, turėję galimybę gauti lengvų pinigų, o sulaukę pilnametystės visko netenka, tačiau turi galimybę gyventi socialiniame būste, už kurį yra atsakingi patys. Spėju, jie gali padėti vartoti alkoholį ar narkotikus, nes buvo pripratę prie vaistų. Tai tema, apie kurią prabilti kviečiau ne vieną specialistą. Nė vienas nesutiko. Visi bijo prarasti darbą.

- Vaikų namų darbuotojai duodavo vaistus, kuriuos reikėjo girdyti laikinai globojamai mergaitei?

- Taip, man buvo įduoti vaistai ir pasakyta, kad turiu juos sugirdyti. Mergaitei buvo nustatytas ribinis sutrikimas. Būdavo momentų, kai ją užliedavo emocijos, nerimas, kurių ji negali suvaldyti. Išsireikalavau, kad galėčiau kiekvieną savaitę vesti mergaitę pas psichologą. Esu dėkinga jam už patarimus ir pratimus, kurie pasiteisino. Tačiau vaikų namuose niekas taip „nesicackina“.

- Kažkas tuos psichotropinius vaistus išrašo?

- Kai supratau, kad tai pavojingi, priklausomybę skatinantys vaistai, ryžausi kreiptis į psichiatrą, kuris juos išrašė. Kadangi nebuvau juridinė vaiko atstovė, psichiatras kalbėtis su manimi atsisakė. Pagrasinus paviešinti tokį jo darbą, sutiko pasikalbėti ir nušvietė situaciją: mūsų valstybė neturi pakankamai kvalifikuotų psichologų ir psichiatrų, kiek jų reikia tokiems vaikams. Kadangi vaikai kelia pavojų kitiems, juos reikia sutramdyti. Tik šių vaistų pagalba tai galima padaryti.

Turime pripažinti, kad tiek vaikų globos namų, tiek dienos centrų, tiek šeimynų, kuriose gyvena sunkūs vaikai, materiali bazė yra pakankama. Sistemai skiriama užtektinai lėšų, tik jos netikslingai naudojamos. Vienam valstybės auginamam vaikui valstybė skiria kelis šimtus eurų, o šeimoje augančiam - keliasdešimt eurų „vaiko pinigų“.

Kitą savaitę „Vakaro žiniose“ skaitykite: Vaikai tramdomi ir psichiatrinėse, „pripaišant“ jiems nebūtų ligų.