Gyvename šalia neadekvačių žmonių: kada taikomas priverstinis gydymas

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra turėjęs „keistą" kaimyną, kalbantį neaišku su kuo, tempiantį į namus šlamštą ar aiškinantį, jog jį kažkas nuodija. Jei pasisekė tokio neturėti, tai neabejotinai gatvėje esate sutikę žmogystą, kuris nei iš šio nei iš to pradeda rėkti, keiktis ar spjaudytis. Dėl tokių neadekvačiai besielgiančių žmonių dažnai jei ne fiziškai, tai emociškai kenčia aplinkiniai - bet padaryti nieko negali. Ar tikrai?

Spėjo padėti

„Vakaro žinios" neseniai rašė apie Klaipėdoje, Sulupės gatvės daugiabutyje gyvenusį Stanislovą, kuris savo butą buvo užgriozdinęs įvairiomis šiukšlėmis, ir kaimynai jau negalėjo apsikęsti jų dvoko. Tačiau vienišu senuku susirūpinta tik tada, kai apie jį sužinojo klaipėdiškis Michailas Andrijanovas, vadovaujantis fondui „VEIK". Šio fondo savanoriai iškuopė pusaklio Stanislovo butą ir inicijavo peticiją, kurią pasirašė apie 5000 žmonių. Tai paskatino savivaldybę kreiptis į teismą dėl Stanislovo neįgalumo nustatymo.

Dabar, kaip pasakojo M.Andrijanovas, Stanislovas jau gyvena Barstyčių socialinės globos namuose.

„Buvau pas jį 5 kartus. - dalijosi įspūdžiais M.Andrijanovas. - Ten jis patenkintas, prižiūrimas ir gal net dvigubai sustambėjęs. Draugų susirado ir atrodo čia visam laikui liks. Ant staliuko, pastebėjau, kad ne tik valdiškas maistas, bet ir iš parduotuvės jam nuperka. Jau nereikia tarp žiurkių gyventi.

Per metus mūsų fondas jau tris kartus kreipėsi kaip trečioji šalis į teismą dėl neadekvačių, apleistų žmonių. Buvo atvejis, kai lankėme Klaipėdoje vienišą moterį, sergančią šizofrenija. Ėmėme ją po truputį „prisijaukinti", bet kažkas turbūt pasakė kažką negero ir ji ėmė mūsų bijoti. Palikdavome maisto prie durų, o paskui man paskambino tos moters kaimynė ir pasakė, kad gaisrinė atvažiavo. Pasirodo, ta moteris dvi savaites jau mirusi pragulėjo. Vadinasi, mažiausiai dvi savaites socialiniai darbuotojai jos nelankė."

Bijome vieni kitų

Gydytojas psichiatras Darius Radkevičius nesistebėjo, kodėl žmones vengia gydytis psichikos ligas ir bijo aplinkinių:

„Žmogus nenori gydytis, nes gauna slopinančius vaistus. Todėl jis nenori tų potyrių ir natūraliai priešinasi. Pati idėja, kad vaistai vieni išgydys, jau patyrė fiasko. Iš tikrųjų turi būti vaistai plius psichologinė pagalba.

Iš kitos pusės yra šalių, kuriose visai nėra psichiatrinių. Nepale nėra psichiatrinių, sunku surasti gydytoją, bet žmonės ten bendruomeniški, gyvena sociume ir sergančio neatstumia. Juk ir Lietuvos kiekvienas kaimas turėjo savo kvailelį, bet jis nebuvo pavojingas, nes jis nebijojo bendruomenės, o bendruomenė - jo.

Žmogus tampa tada pavojingas, kai jaučia grėsmę iš aplinkos. Mes tada susiduriame su tokiu fenomenu, kai aplinka bijo psichikos ligonio, jaučia iš jo grėsmę, o psichikos ligonis bijo aplinkos, nes irgi jaučia iš jos sklindančią grėsmę. Abi pusės viena kitos bijo ir ginasi. Čia uždaras ratas gaunasi. Mes tų ligonių neatpažįstame, jų bijome, o ligoniai bijo ir vaistų, nes kai kurie vaistai faktiškai pakeitė tramdomuosius marškinius. Aišku, yra ir palaikomieji vaistai, čia jau kita istorija.

Be to, dabar nėra specializuotų greitosios medicininės pagalbos brigadų, mokančių elgtis su psichikos ligoniais. O policijos pareigūnai taip pat neišmokyti, kaip su agresyviais ligoniais elgtis. Žmogus, kai yra psichozėje, nejaučia skausmo, jo elektrošokas neveikia. O narkomanui, kai prasideda „laužymai" taip visur skauda, kad irgi konkretaus skausmo židinio jau nejaučia. Vienintelė skausminga narkomano vieta - akys. Bet kad prie jų saugiai prieitum, turi mokytis karate.

O šiaip - mūsų visa bendruomeninė sistema yra subyrėjusi, defragmentizuota, savotiškas postmodernizmas. Yra tik AŠ ir JIE. Pavyzdžiui, mes - sveiki, o jūs - ligoniai. Mes - prieš Putiną, o jūs - už Putiną, nors gal jie visai ne už Putiną. Dabar yra maža užuojautos ir daug priešiškumo."

Komentuoja ilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas Martynas MARCINKEVIČIUS:

„Psichozių Lietuvoje padaugėjo, bet ne dėl visuomenės padidėjusios įtampos, o dėl naujų sintetinių narkotikų. Dėl jų padaugėjo psichozių tarp jaunimo - visiškai jaunų žmonių, kurie nesirgę jokia psichikos liga.

Tarp psichikos ligonių psichozių nepadaugėjo. Yra padaugėjusių depresijų, įvairių nerimo sutrikimų, nemigos dėl įtampos. Bendra visuomenės psichikos sveikata yra pablogėjusi, bet psichozė jau yra toks dalykas, kuris vystosi esant psichikos ligai. Arba kaip dabar - visiškai jauniems, sveikiems žmonėms nuo narkotikų."

- Ar buvo anksčiau atvejų, kai psichikos ligonį tekdavo nušauti?

- Tai pirmas atvejis Lietuvoje. Taip, specializuotų greitosios medicininės pagalbos (GMP) brigadų, kurios būtų skirtos psichikos ligoniams, dabar nėra, bet tas atvejis, kai buvo nušauta ligonė, neturi nieko bendro su medikais ir GMP. Dėl specializuotų GMP aš nenorėčiau komentuoti. Gal būtų gerai, bet gal būtų ir kitų argumentų. Juk niekada nežinai, pas ką važiuoji. Medikų darbo broko aš šiuo atveju nematau.

- Bet būna ir tylių, ramių psichikos ligonių, kurie nesupranta, kad susirgo ir pagalbos nenori?

- Tai yra labai dažnas atvejis.

Bet įstatymas sako taip: žmogus gali būti priverstinai hospitalizuotas ir gydomas, jeigu yra dvi esminės sąlygos. Pirma, žmogus turi būti labai blogoje psichikos būsenoje. Ne sirgti psichoze, ką aš pabrėžiu, bet būti blogoje psichikos būsenoje. Tai žmonės, kurie žudosi, kurie atvažiuoja pas mus su narkotikų sukeltomis psichozėmis, bet neserga psichikos liga. Tad pirmoji sąlyga - būti blogoje psichikos būsenoje.

O antra sąlyga - žmogus turi būti šiuo metu realiai pavojingas sau, aplinkiniams arba turtui.

Jeigu bent vienos iš tų dviejų sąlygų nėra, tai žmogus priverstinai neguldomas.

Pavojingumas sau - tai beveik visada, su retomis išimtimis, bandymas nusižudyti. O dėl pavojingumo aplinkiniams - čia dažnai prasideda diskusijos, nes tas pavojingumas turi kelti realią grėsmę. Kažkokie pasakymai, kad, pavyzdžiui, buvo agresyvus prieš savaitę, jie teismo nelaikomi pavojingumu. Ta moteris, kuri puolė GMP medikus, būtų buvusi hospitalizuota, nes čia aiškiai tas pavojingumas buvo.

Bet problema dažniausiai kyla vienu atveju - kada žmogus nenori gydytis ir jis yra nepavojingas. Mes, kaip gydytojai, aiškiai matome, kad žmogus psichozėje arba, sakykime, neadekvatus. Bet jis sėdi ramiai, niekam nieko blogo nedaro, tai tokiu atveju mes nieko negalime padėti. Jo artimieji klausia, negi mes jokių ligos simptomų nematome. Taip, mes kaip gydytojai matome, bet dėl priverstinio guldymo sprendžia tik teismas. Mes galim žmogų tuo metu paguldyti, bet per 2 dienas turime kreiptis į teismą ir gauti teismo leidimą. O teisininkai nelabai turi kompetencijos vertinti psichikos būseną. Ir jeigu nėra to pavojingumo, tai nesvarbu, kad žmogus gali jau su dievais šnekėtis, teismas neduos leidimo priverstinai gydyti.

Tai tokių atvejų pas mus tikrai būna. Kaip sakau, žmonės su dievais šnekasi, bet jie ramūs, nieko blogo nedaro, gydytis atsisako ir metų metais vaikšto psichozėje.

- Bet tai yra žiauru! Žmogus paliekamas kentėti be medikų pagalbos!

- Iš medicininės pusės šita situacija tikrai yra negera, nes negalime ligoniui padėti, bet tokia tvarka yra beveik visose civilizuotose šalyse, kadangi taip ginamos žmogaus teisės.

Aš dar galėčiau pasakyti, kad Lietuvoje šita situacija dar yra pakankamai nebloga, nes kai nuvažiuojame į kai kurias kitas šalis, tiesiog matosi, kiek žmonių gatvėse vaikšto su savimi šnekėdamiesi, valkatauja, aiškiai psichozėje, bet nieko aplinkiniams nedaro, todėl niekas jais nesirūpina. Kaip medikas aš galvoju, kad čia yra žmonių kankinimas, nes žmogus negauna pagalbos. Čia lygiai taip pat, jeigu žmogų ištiktų infarktas, o žmogus sakytų nenorintis, kad jam infarktą gydytų. Psichikos liga yra tokia pati liga kaip ir kitos.

Deja, įstatymus dažniausiai ruošia teisininkai, o jų - kitoks požiūris.