Hospiso darbuotojai pildo paskutinius žmonių norus: kokie jie?

Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas Vilniuje veikia nuo 2013 m. Beveik tiek laiko veikia namai, kuriuose vyrauja meilė, gėris ir viltis. Tai vieta, kur sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergantiems asmenims teikiama nemokama profesionali medicininė, psichologinė, socialinė, dvasinė pagalba, priežiūra, slauga.

Sunku patikėti, kad hospisą, kuriame paskutines gyvenimo dienas iš tiesų gyvendami, o ne tik sirgdami, praleidžia sunkūs ligoniai, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos sesuo Michaela Rak įkūrė į Lietuvą atvykusi vos su trimis zlotais, kuriuos jai išvažiuojant į Lietuvą paaukojo gėlių pardavėja prie kapinių. Lenkijoje M.Rak vadovavo Gožuvo hospisui, kuriame į anapus palydėjo tūkstančius žmonių. Įkūrusi pirmąjį hospisą Lietuvoje, šiandien gerumu ji dalijasi su mūsų šalies gyventojais. Kiekvienais metais į hospisą, atstojantį sunkiems ligoniams namus, atkeliauja apie 150 nepagydomomis ligomis sergančių pacientų. Deja, didžioji jų dalis hospise praleidžia paskutines savo gyvenimo dienas.

Čia jiems teikiama profesionali paliatyvioji pagalba ir žmogiškas rūpestis. Vienas hospiso tikslų - užtikrinti sunkia, nepagydoma liga sergančio paciento gyvenimo kokybę, suteikiant ligoniui visapusišką komfortą. Komfortas paliatyviojoje pagalboje suprantamas kaip geras ligos eigoje atsirandančių, galbūt vis sunkėjančių fizinių simptomų, psichosocialinių, dvasinių problemų sprendimas ir valdymas.

2020 m. pradžioje buvo atidarytas ir vaikams skirtas hospiso korpusas.

Laikas, kurį žmonės praleidžia hospise, yra labai įvairus. Jis vyrauja nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Tačiau vidutiniškai slauga pacientams namuose trunka septynias savaites. Kai situacija tampa itin sudėtinga ir pacientai hospitalizuojami į hospisą, vidutiniškai čia jie išbūna apie keturias savaites. 2019 metų duomenimis, hospise hospitalizuota 153 pacientai. Iš jų: 120 pacientų mirė, išrašytas 21 pacientas, 12 pacientų buvo perkelti į kitą gydymo įstaigą. Dar 136 pacientams suteiktos ambulatorinės paslaugos jų namuose.

Apie tai, koks gyvenimas vyksta hospise ir kokių stebuklų jame nutinka, „Vakaro žinioms" sutiko papasakoti čia dirbantis Lukašas Kaminskis. Paklaustas, kiek pacientų hospisas gali priimti vienu metu, jaunas vyras sako, kad lovų skaičius ribotas, tačiau hospise niekada neatsisakoma suteikti pagalbos.

- Per visą laikotarpį hospisas yra priėmęs per 3000 žmonių. Vaikų hospise turime įrengę 12 lovų. Suaugusiųjų hospise įrengta 14 lovų, kurios beveik visada būna užimtos. Tačiau pasitaiko, kad prižiūrime ir 15-16 ligonių. Jeigu žmonės kreipiasi ir matome, kad pagalba tikrai reikalinga, niekuomet neatsakome neigiamai. Ieškome būdų padėti ir randame. Tuo pačiu metu namuose slaugomi dar 20-25 ligoniai.

Turbūt apie vaikų hospisą žino nedaug žmonių. Čia, kaip ir suaugusiesiems, visą parą teikiama profesionali medicininė ir psichologinė pagalba. Žinome, kad vaikui sergant nepagydoma liga, tai tampa iššūkiu visai šeimai. Tėveliai gali kreiptis į mus, jeigu šiame kelyje jiems prireikė tiesiog atsikvėpti. Mes priimsime mažąjį ligoniuką ir pasirūpinsime juo tiek laiko, kiek reikės.

- Stebint hospiso veiklą, atrodo, kad mirties nuojautos čia nėra, priešingai - čia vyrauja laimė, staigmenos, džiaugsmas ir nuolat kažkas vyksta.

- Hospise kuriama namų atmosfera, nes norime pabrėžti, kad tai nėra namai, į kuriuos žmonės atvyksta numirti, tai yra namai, kuriuose jie gali gyventi ir savo paskutines gyvenimo akimirkas praleisti oriai.

Mes vadovaujamės moto, kad viltis pas žmogų ateina kartu su kitu žmogumi. Tai galima pamatyti vos atvykus į hospisą. Čia nuolat vyksta šurmulys. Atvyksta profesionalus personalas, taip pat savanoriai, kurie bendrauja su pacientais. Jų lankyti atvyksta ir artimieji. Kone kasdien sulaukiame netikėtų svečių pasiūlymų prisidėti.

Tai labai svarbi gyvenimo hospise dalis. Nes sergant savijauta gerėja ne tik nuo vaistų, bet ir dėl to, kad šalia yra kitas žmogus, su kuriuo galima pabendrauti. Jie visada turi su kuo pasikalbėti. Nuolat kažkas juos nustebina.

Pavyzdžiui, pavasarį pas hospise gulinčią močiutę atvyko anūkas, kuris pagrojo jai saksofonu. Galime tik įsivaizduoti, kaip tai sušildė jai širdį.

- Hospiso darbuotojai pasirūpina, kad prieš iškeliaudami į kitą pasaulį, žmonės patirtų savo svajonių išsipildymą?

- Taip, pas mus vyksta nemažai stebuklų. Turime daugybę gražių istorijų. Pavyzdžiui, į anapilį jau iškeliavęs vienas mūsų pacientas labai mėgo žvejoti. Būdamas pas mus, jis vis svajojo apie galimybę nuvykti prie ežero ir pažvejoti. Mūsų vadovė, sesuo M.Rak, sugalvojo, kaip tą įgyvendinti. Visi kartu nuvykome prie ežero, pacientas mėgavosi tuo laiku ir savo mėgstama veikla. Jo savijauta pagerėjo akimirksniu.

Kita pacientė turėjo svajonę pasivažinėti limuzinu. Mes išpildėme tą jos svajonę - prieš išeidama į kitą pasaulį, ji turėjo progą po Vilniaus centrą pasivažinėti prabangiu „Hummer" limuzinu.

Dar vienas ligonis, jau būdamas terminalinėje fazėje, labai užsimanė alaus. Galite tik įsivaizduoti, kaip aplinkiniai žiūri į vienuolę, kuri naktį vyksta į parduotuvę pirkti alaus (šypsosi). Bet tai ji daro, kad galėtų palengvinti paciento emocinę būklę.

Visos šios patirtys įkvepia pacientus, nustebina, padeda pajusti, jog jie gyvena. Kartu tai padeda žmonėms tarsi susitaikyti su tuo perėjimu iš vieno pasaulio į kitą. O mūsų personalas stengiasi, kad tai būtų kuo mažiau skausminga.

- Hospiso paslaugos teikiamos nemokamai, bet reikia nemažai pajamų viskam išlaikyti?

- Hospisų judėjimas visame pasaulyje vadovaujasi tuo, kad šios paslaugos turi būti teikiamos nemokamai. Taip yra ir mūsų hospise.

Žinoma, tai yra tam tikras iššūkis įstaigai. Kiekvieną mėnesį mūsų veiklai palaikyti reikalingos pajamos - 85 tūkst. eurų. Beveik pusę šios sumos mums skiria teritorinė ligonių kasa. Kitą dalį paaukoja rėmėjai, žmonės, įmonės, asociacijos. Organizuojame įvairias labdaros ir paramos akcijas. Taip pat labai džiaugiamės, kad gyventojai gali skirti hospisui dalį savo sumokėto GPM. Neseniai du restoranai „Sakwa" ir „Ponas Tadas" pranešė, kad skirs 5 proc. nuo karantino metu išsinešimui parduotų užsakymų sumos.

Norint prisidėti ir paremti hospiso veiklą, visai nebūtina aukoti didelių sumų. Mes džiaugiamės, kad mūsų veikla įkvepia ir kitus daryti didelius stebuklus. Pavyzdžiui, kiekvieną mėnesį pas mus atvyksta senjoras, kuris iš savo nedidelės pensijos aukoja 10 eurų hospisui. Ir taip kiekvieną mėnesį. Gal kažkam tai atrodys nedaug, bet tam žmogui - tai didelė pinigų suma, kuri tikrai reikalinga ir jam pačiam. Taigi, tai didelis gerumo stebuklas.

Taip pat pastebėjome, kad tampa tam tikra tradicija švenčių metu savo svečių paprašyti nedovanoti gėlių, o tą sumą pinigų paaukoti hospisui. Dažnai sulaukiame jaunavedžių arba žmonių, kurie po savo gimtadienio atneša hospisui auką, suaukotą jų šventės dalyvių.

- Kaip karantinas palietė hospiso veiklą?

- Tiek mūsų pacientams, tiek jų artimiesiems sunkiausia, kad apribotas lankymas. Nes įprastomis sąlygomis mes skatiname artimuosius kuo dažniau lankyti pacientus, nes tai labai prisideda prie jų emocinės gerovės. Žinoma, vis tiek į viską žiūrime individualiai. Prieš pacientui paliekant šį pasaulį, artimieji ir karantino laikotarpiu gali jį aplankyti ir atsisveikinti. Žinoma, laikantis visų saugumo reikalavimų.