Iš kur atėjo lietuviškas Senelis Kalėda?

„Atvažiuoja šventa Kalėda“

„Atsakymus į šiuos klausimus gerai pasufleruoja tautosaka, mūsų dainos“, - sakė etnologė L.Stoliarovienė, priminusi, jog pirmiausia šventė susiformavo dėl to, jog šiuo laikotarpiu, kai ilgiausia naktis ir trumpiausia diena, laukiame grįžtančios saulės. Nuo Kalėdų saulė jau stoja ir po truputį grįžta į dangų - ilgėja dienos. „Dainose girdime, kad ne tik pati Kalėda, kaip personifikacija, kaip kažkokia mistinė būtybė važiuoja ratuose („oi, atvažiuoja šventa Kalėda“), kartais ir saulė vežama tuose ratuose. Ta Kalėda atvažiuoja „geležiniais ratais, šilkų botagais“ atveždama labai daug visokio gėrio, dažnai susijusio su maistu“, - pasakojo L.Stoliarovienė. - Įvairūs mokslininkai, rengę ekspedicijas ir apklausę senus žmones, kaip jie švęsdavo Kalėdas, surašė jų vaikystės prisiminimus. Jie pasakodavo, kad per adventą niekas vaikams neduodavo mėsos, pieno, todėl visi taip laukdavę Kalėdų. Buvo sakoma: „Atvažiuos Kalėda, atrakins kamarą“. O tada prikraus stalą. Atsiranda ir mėsa, ir dešros, ir saldumynai. Mažieji, ypač Užnemunės dzūkų vaikai, įsivaizdavo, kad Kalėda tūno geriausiam pirkios kampe, už rankšluosčio arba abrūso, kaip sakydavo. Arba, atvirkščiai, pačiam juodžiausiame kampe, už krosnies, už balanų - taip jiems sakydavę tėvai, kai reikėdavę paaiškinti, kur Kalėda slepiasi, kai jau ateina pirkion. Ta mistinė būtybė iš pradžių sieta su moteriškuoju pradu ir vadinta įvairiai: ir Kalėdų bobute, ir Kalėda, ar net Kūčia. Vyravo toks moteriškas pradas. Nes paprastai moterys suruošdavo dovanėles vaikams ir pakišdavo po šaukštu ant Kūčių stalo, o vaikai, atsikėlę Kalėdų rytą, atversdavo tą šaukštą ir žiūrėdavo, ar yra kas pakišta po juo.

Iki XX a. pirmos pusės išlikę ir tos tikrosios senoviškos Kalėdų dainos - „oi atvažiuoja šventa Kalėda“, dainos su priedainiais „leliumai“, „aleliuma“, „lėliu Kalėda“ ir panašiai“.

Pasak etnologės, kalbėti apie Kalėdų Senelį Lietuvoje sudėtinga, nes tikrieji paliudijimai apie Kalėdas yra atėję tik iš XIX amžiaus pabaigos ir XX pradžios. Nes tautosaka ir visi papročiai Lietuvoje pradėti labiau užrašinėti, išskyrus, žinoma, keliautojų pastebėjimus, XIX amžiaus antroje pusėje. Todėl gilesnių duomenų labai mažai išlikę. „Galime tik pasakyti, kad, pavyzdžiui, puošiamą eglutę mes pradedame datuoti XVI amžiumi, kai Vokietijos krašte ji buvo pirmą kartą pastebėta papuošta. Ir po truputį per prekybinius santykius, per bažnyčias ši tradicija atėjo ir pas mus“, - aiškino L.Stoliarovienė.

Kada atsirado Senelis Kalėda?

Paklausta, ar tuose užrašytuose paliudijimuose kalbama tik apie personifikuotą Kalėdą, ar jau galima išgirsti ir apie Senelį Kalėdą, etnologė atsakė: „Kalbama apskritai apie personifikaciją, folkloro personažą Kalėdą. Vienur sakydavo - Kalėdų bobutė, kitur kalbėdavo apie mistinį nematomą personažą. Dzūkai, pavyzdžiui, sakė: „Pas mus Kalėdų dzieduku niekas nesirėdė“. Ta mistinė būtybė ateina, padeda dovanų. Tai gali būti ir ji, ir jis. Ir nuo tos mistinės personifikacijos Kalėdos vėliau prieiname iki Senelio Kalėdos. Visa ta painiava siejama su matriarchato laikotarpiu, o vėliau - ir su patriarchato atėjimu, dėl to viskas susipainioję, ir mes negalime atsakyti, kada tiksliai pas mus atsirado Senelis Kalėda“.

Pasak etnologės, Senelio Kalėdos atsiradimas siejamas iš papročio, kaip, pavyzdžiui, Dzūkijoje, Varėnos rajone, šeimininkas Kūčių vakarą apsirengdavo kerdžiumi ir apeidavo aplink trobą nešdamas terbą ar pintinę su valgiais. „Jis apeidavo trobą, pabelsdavo į langą ar į duris, o šeimininkė būtinai turėdavusi paklausti: „Kas čia eina?“. Jis atsakydavęs: „Ponas Dievas“. „Kų ten neša?“, klausdavo, „Geras dienas“, atsakydavo. Tada jį įleisdavo vidun, - pasakojo L.Stoliarovienė. - Didžioji mokslininkų dalis šį ritualą sieja su Dievo buvimu, Dievo įsileidimu į vidų, nes tikėta, kad Dievas, toks su barzda, buvo nusileidęs į žemę ir vaikščiojo kaip elgeta. Todėl ir dabar išlikęs paprotys pasidalinti Kūčių vakariene su skurstančiaisiais. Nes per elgetą galėdavai kreiptis į savo mirusiuosius arba į Dievą, kuris atneša gėrio, palaimos. Šį Kalėdų personažą lietuviai jau gali įvardyti kaip Senelio Kalėdos prototipą“.

Išlikę senieji papročiai

Pasak L.Stoliarovienės, tas aplink trobą ėjusio senio beldimas išlikęs ir šiandien, kai Kalėdų Senelis garsiai beldžia, o vaikai išgirdę džūgauja: turbūt Senelis atėjo. Išlikęs ir auklėjamasis Senelio Kalėdos vaidmuo. „Ir dabar sakoma: ar parašei Kalėdų Seneliui laišką, ar geras buvai visus metus. Jei ne, tai ir dovanų Senelis neatneš. Lygiai taip pat elgtasi ir anksčiau. Ar tai buvusi mistinė būtybė Kalėda, ar Kalėdų diedukas, ar tas neįvardintas personažas. Pavyzdžiui, Užnemunėje sakydavo, kad jis troboje kažkur tupi už rankšluosčių ir mato viską, kaip vaikai elgiasi. Šilutės rajone po šiai dienai Zuikis tebeatneša Kalėdų dovanas - viskas labai įvairuoja Lietuvoje. Todėl galime sakyti, kad tokio tikro Kalėdų Senelio, kai dar nebuvo įsigalėjusi religija, krikščionių tikėjimas, ir nebuvo. Senelis Kalėda su krikščionybe, su šv.Mikalojumi ir per kitas Europos tautas ateina. Ir mes jau viską tada supainiojame savaime. Žinoma, kiekviena tauta turi tokių supintų papročių, kur susijungia ir senieji papročiai, ir tas religinis kontekstas. Galų gale, papročiai įvairuoja ir skirtinguose šalies regionuose“, - aiškino L.Stoliarovienė.

Kaip švęsdavo, ką dovanodavo

„Kalėdos buvo suvokiamos kaip personifikuota sėkmė, toks smaguriavimas, pramoga, ypatinga linksmybė. Ir dabar ši nuostata išlikusi, - Kalėdų prasmę aiškino L.Stoliarovienė. - Naktis yra stebuklinga, nes viskas tarsi atsiranda iš niekur. Ir tos dovanos, žinoma, įdomiausios vaikams, kai kažkas jas padeda tai po šaukštu, tai kojinėje ar drobiniame maišelyje palieka. Ir tos dovanėlės, skirtingai nei dabar, visos dažniausiai valgomos - cukraus gabalėlis ar jau atsiradę saldainiai, ar riešutai, ar kūčiukai. Ir mistinė būtybė Kalėda, ir vėliau, mano subjektyvia nuomone, mokyklos įtakoje materializavęsis Senelis Kalėda nedalino daiktinių dovanų. Senelis Kalėda laimindavo namus, siekdamas užtikrinti gerovę būsimais metais. Jo žodžiams būdavo priskiriama magiška galia. Žodžių įtaigumui sustiprinti namų kampai būdavo apiberiami grūdais“.

Komentuoja etnologė Loreta Stoliarovienė:

L.Stoliarovienė, paklausta, ar, jos manymu, šiandien įmanoma sugrąžinti senąjį Senelį Kalėdą ir senuosius papročius, atsakė:

„Bet kuri pažangi tauta, kalbu, pavyzdžiui, apie mūsų kaimynus Šiaurėje - suomius, danus, etnokultūrai skiria ypač daug dėmesio. Jie etninę kultūrą supranta labai paprastai - ją reikia saugoti. O mes kažkodėl vis dar diskutuojame, ar jos reikia. Ar politikai gali priversti domėtis senaisiais papročiais? Turime posakį - per prievartą mielas nebūsi. Bet visuomenę šviesti, organizuojant renginius, būtina, nes svarbu atsigręžti į tautos vertybes, kurios yra visa ko pamatas. Tik skleisti senuosius papročius reikia šiais laikais priimtinomis priemonėmis. Nes riba labai slidi - perlenkus lazdą, galima paprasčiausiai visai atgrasyti nuo senųjų tradicijų. Duok Dieve, kad tas Senelio Kalėdos sugrąžinimas būtų ne kelių politikų sumanymas, o kad vis daugiau tėvų panorėtų, jog jo vaiką aplankytų lietuviškas Senelis Kalėda“.

Paklausta, ar daug tėvų šiandien pasikviečia savo vaikams Senelį Kalėdą, L.Stoliarovienė sakė: „Pasakyčiau, kokie 3 proc. renginių Vilniuje šiandien organizuojami su lietuvišku Seneliu Kalėda. Yra ir pavienių tėvų, kurie prašo lietuviško Senelio Kalėdos. O šis atėjęs beria grūdus ant vaiko galvos, kaip senovėje, kai sodybos šeimininkas, išsivertęs kailinius, įeidavo į trobą ir kiekvieną savo vaiką apiberdavo grūdais, kad jam sektųsi gyvenimas. Na, o šiandienos skaudžiausia šių tradicijų transformacija tokia, kad tėveliai dabar labai reiklūs užsakydami Kalėdų Senį į namus, reikalauja, kad jis mokėtų viską - dainuoti, kalbėti keliomis kalbomis, kad būtų profesionalus aktorius ir grotų bent keliais instrumentais... Štai ir pavyzdys, kad Kalėdų Senelis tampa klounu, pildančiu tėvelių norus, ne vaiko svajones, ir labai jau nutolusiu nuo tradicijoje buvusios mistinės būtybės, linkinčios sveikatos ir sėkmės naujuose metuose“.