1 nuotr.Gamta pasiekė ribą, nuo kurios jau matyti žiemos galas. Jūs sakysite, kad jį jau matėte, ir net ne vieną kartą. Tačiau žiema dar neišeina, ji pasilieka teisę elgtis taip, kaip nori. Kas ten ją žino, kada dar pabers sniego ar papūs šaltuką. Tik (čia pasakysiu kaip paslaptį) iš to jai nieko neišeis.
Mes jau pamiršome, kaip atrodo tikra žiema. Ir jos režimas, kai šaltis užtrunka iki kovo galo, dabar mums būtų baisus, daugeliui - bauginantis ir gresiantis neišsprendžiamomis kliūtimis. Dabar mūsų žiemos - lyg lengvas pasivaikščiojimas. O vasariui persiritus antron pusėn jos (jei tik nelyja ir nekrinta šlapdriba) taip ir vilioja į gamtą. Ar verta spirtis šioms vilionėms?
Mes vis norime būti greitesni už laiką. Net už žiemą ir pavasarį. Štai ir dabar - radę vieną kitą nedrąsiai pakilusį žibuoklės žiedelį staiga paskelbiame, kad visa Lietuva žibuoklėmis žydi, pamatę žvalgybon plasnojančią pempę patikime, kad jos jau visos suskrido, o iškritus sniegeliui dūsaujame, kad ir vėl mus užgriuvo žiema. Tas sniegelis, žinoma, nutirpo, kliustelėjęs naują taip lauktą vandens porciją, pempės pasimetė kažkur tarp grumstų ir kupstų. O žibuoklės kils kasdien, vis naujos.
Vasario 24-oji yra Vieversio diena. Dabar ji lyg ir logiška, nes tuo metu jie jau būna stebėti ir net girdėti. . Iki šiandien sugrįžo daugiau kaip dešimt svetur žiemojusių paukščių rūšių. Nebūtinai jas visas matėme, nes kai kurios - ne visiems pažįstamos. Be to, stebėtojų Lietuvoje yra tikrai nedaug. Geriausias paukščių pasaulio stebėjimo pavyzdys yra mūsų kaimynai suomiai ir švedai. Ypač - suomiai. Bet koks retesnis paukštis čia surandamas ir per akimirką sutraukia dešimtis (ar šimtus) stebėjimo vamzdžiais apsiginklavusių žmonių. Gal todėl Suomijos paukščių faunos sąrašai yra visai kitokie - kur kas gausesni. Skeptikas, drybsantis ant sofos prieš televizorių, gali pasakyti, kad suomiai gyvena kur kas geriau, kad jie turi daugiau laiko. Jeigu jis pats atsikeltų nuo tos savo sofos ir keliautų į gamtą, visų pirma būtų daug sveikesnis, galėtų prisidėti prie kitų sveikai gyvenančių žmonių ir atrastų pomėgį, kuris praskaidrintų gyvenimą. Reikia pavyzdžių? Prašau: Kuršių nerijoje gyvenantis Suomijos garbės konsulas Lietuvoje Kristenas Kastrenas (Kristen Castren) per porą dešimtmečių stebėjimų surado begalę Lietuvai naujų, retų, nematytų paukščių, apie juos parašė knygą. Tik nesakykite, kad, be jo, keturiose Kuršių nerijos gyvenvietėse nėra nė vieno žmogaus. Jie yra, ir laisvo laiko turi gal net daugiau už jį. Žinoma, jie gal daro kitus svarbius dalykus. O gal jie savanoriškai talkina gamtininkams, jūrų muziejaus žmonėms, besirūpinantiems surastais ruoniukais, padeda Ventės rago specialistams?
Kol kas aktyviausiai gieda zylės. Oho, kaip jos trioskia nuo ryto ankstumos. Ar žinote, kada šįryt pirmą kartą tilindžiavo zylė? Vėl pramiegojote? Paskubėkite, gal dar spėsite ten, kur ore vartosi savo vestuves švenčiantys krankliai. Arba išgirsite vieversiuko čirenimą - dar nelabai pavasarišką, lyg „nesustyguotą“, tačiau kokį mielą.
Dabar gamtoje būsime vis dažniau. Pagaliau ir pavasario darbai bus tokie - ne namuose. Gal bent tada pamatysime tai, ko nematytume šiaip, to neieškodami?
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
