Išeidamas Rimas Tuminas paliko mums šventės pažadą

Atsisveikinimo ceremonija vyko kaip įprasta: vienam kitam tariant meilės ir pagarbos velioniui kupinus žodžius, staiga nutiko kažkas netikėta. Ištarus kito asmens pavardę, į priekį išėjo garsus kultūros žurnalistas, teatro apžvalgininkas ir kritikas Julijus LOZORAITIS. Štai ką jis kalbėjo.

„Prašyčiau keleto minučių jūsų dėmesio. Čia dabar stoviu ir kreipiuosi į jus tik todėl, kad mane įgaliojo tai padaryti pats Rimas Tuminas. Tai įvyko iškart po Regimanto Adomaičio laidotuvių - tuomet Rimas Tuminas prie liudininkų paprašė manęs, kai ateis laikas, kad tarčiau keletą žodžių prie jo kapo per jo laidotuves. Taigi aš dabar vykdau jo valią.

Pastaruosius porą metų gerbiamos Ingos ir gerbiamos Gabrielės (žmonos Ingos Burneikaitės ir dukters Gabrielės Tuminaitės - red.past.) dėka man teko nemažai bendrauti su RimuTuminu ir kaip kritikui, ir kaip žurnalistui. To bendravimo rezultatai buvo gana vaisingi. Patyriau dėl to didelį džiaugsmą, ačiū jums. Ir šiaip mes 45 metus buvome pažįstami su Tuminu, mus siejo ta pati teatrinė mokykla. Taigi jaučiu tam tikrą teisę čia kalbėti. Kalbėsiu trumpai, dalykiškai, ir tik nuo savęs. Tai užtruks penketą minučių.

Visų pirma, manau, kad šiandieną mes laidojame visų mūsų tėvą. Teatleidžia man šią metaforą Rimo Tumino šeima, bet juk visi žino, kad Rimo Tumino sukurtas Vilniaus mažasis teatras buvo jo šeima. Bet Rimo Tumino „tėviškumas" driekiasi žymiai plačiau už Mažojo teatro ribų. Kur jis bedirbtų, kur jis statytų spektaklius - ar Lietuvoje, ar Islandijoje ar kitur - visur jį vadindavo - „Mūsų tėve. Mūsų teatriškasis tėve".

Kaip kadaise Dalios Tamulevičiūtės motiniškumo instinktas pagimdė Jaunimo teatro stebuklą, taip Rimo Tumino „tėviškumas" pakeitė į gera visą mūsų teatrinį, visą mūsų kultūrinį landšaftą, sukūrė teatro stebuklą - Vilniaus mažąjį teatrą. Kaip žinoma, tėvų nepasirinksi, jie yra tokie, kokie yra. Tad prasminga kalbėti tik apie jų darbus. Rimas Tuminas yra vienintelis mūsų teatro istorijoje žmogus, kuris sukūrė du teatrus - Vilniaus Mažąjį ir Lietuvos Nacionalinį. Kur jis bekeliautų, kur jis bedirbtų, Suomijoje, Škotijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Islandijoje, „Sovremeniko" ir Vachtangovo teatruose, Graikijoje, Kinijoje, Izraelyje, Italijoje - jis visur kurdavo savo „mažąjį teatrą", kaskart nuo nulio. Ir tuo šlovindavo Lietuvą.

Rimas Tuminas buvo didis Lietuvos patriotas. Jo vadovaujamas Mažasis teatras per Atgimimą vienas pirmųjų Lietuvoje iškėlė tautinę trispalvę vėliavą. Per savo darbą sovietmečiu Tuminas nepastatė nė vieno oficiozinio spektaklio. Jo pirmas Mažojo teatro spektaklis „Čia nebus mirties" deklaravo atvirai rezistencinį, antitotalitarinį turinį. Jo patriotinis patosas buvo ryškus, jo meninė drąsa buvo beribė. Jis niekada neplaukė pasroviui, jis visuomet yrėsi tik prieš srovę. Jis kūrė iki paskutinio atodūsio. Jo gyvenimas buvo kūrybinis žygdarbis.

Prieš dvejus metus čia, Vilniuje, susitiko du pasaulio teatro lyderiai - Rimas Tuminas ir režisierius Dmitrijus Krymovas. Abu praradę savo teatrus, abu ujami savo šalyse, abu priversti blaškytis svetur. Krymovas po to man pasakė, kad Rimas Tuminas nepanašus į lietuvį, kad jis greičiau panašus į italą - išdidus, fantastiškai gražus, artistiškas, impozantiškas, tiesia nugara, aukštai iškelta galva su skrybėle, skambiu balsu ir plačiais mostais.

Manau, kad mano bičiulis Krymovas klydo. Taip, Rimas Tuminas visa savo esybe paneigė tą ydingą lietuvio stereotipą - visuomet paniurusį, rymojantį, rypuojantį, nuolat verkšlenantį, suirzusį, prie visko besikabinėjantį ir viskuo nepatenkintą. Rimas Tuminas savo esybe ir savo menu pateikė pasauliui tikrą lietuvio pavyzdį - begaliniai vitališko, linksmo, išradingo, aistringo, KULTŪRINGO, nepaliaujančio kovotojo, fontanuojančio kūrėjo, kuriančio ir nešančio šventę, šventišką gyvenimo pojūtį visiems - ir aktoriams, ir žiūrovams.

Šventė - štai ką kūrė Rimas Tuminas visą gyvenimą, ir už ką mes jam begaliniai esame dėkingi. Rimas Tuminas išėjo dabar, neteisingais laikais, kai pasaulį valdo ir žmones uja ir žudo niekingi liliputai, o tikri gigantai yra nustumti į šoną, priversti palikti savo namus, savo šalis, savo teatrus, mirti už savo šalies ribų. Bet veikiai viskas vėl atsistos nuo galvos ant kojų. Mūsų pasaulis vėl taps ne liliputų, o gigantų pasauliu. Vilniaus Mažasis teatras neišvengiamai taps Rimo Tumino mažuoju teatru. Iškils paminklas Rimui Tuminui, atsiras Rimo Tumino gatvė, Rimo Tumino aikštė ar skveras ir t. t. Rimo Tumino vardas jau dabar skamba ir toliau aidės, kaip lietuvių tautos pasididžiavimas. Taip tikrai bus. Ir mūsų gyvenimą vėl ir vėl puoš nepaliaujanti šventė, kurios vardas - Rimas Tuminas.

Nes Rimas Tuminas - tai yra šventė, kuri amžinai su mumis. Dėkoju už dėmesį."

Viską gyvenime atsodinti reikia iš naujo

Išlydėję didį režisierių Rimą Tuminą į Amžinuosius sodus, skaitytojų dėmesiui siūlome keletą nuotrupų iš neišsemiamų jo minčių aruodų. Šis mažumėlę patrumpintas pokalbis vyko 2015 metais.

- Vasarą teko pasibūt sodyboj?

- Nedaug, bet dėl pirtelės ir tvenkinio darbų mažai tesigėrėta tuo buvimu... Ir tas buvimas tarsi žaizdotas - jaučiuos, tarsi nusikaltimą būčiau padaręs - visą senąjį sodą teko išpjaut, nes lūžinėjo šakos, anūkams keldamos pavojų, jis jau nykte nyko, o vaismedžiai, tarsi žinodami, kad gyvena paskutinius metus, stengėsi iš paskutiniųjų vaisių duoti, vainikai lūžo nuo jų. Gaila, kad senosios vienkiemių sodų veislės, kaip antaniniai ar papinkos, nyksta, visi augaliukai sukultūrinti, visi žemaūgiai, o man patinka obuoliai, kurių negali pasiekti, patys gražiausi tie, kurie sunoksta pačioje viršūnėje. Reiks atsodinti. Viskas gyvenime turi būti atsodinama iš naujo ir iš naujo.

- Tai kur dabar giedos jūsų paukščiai?

- Iškelsiu šimtą inkilų. Mačiau meninėje nuotraukoje didžiulę pievą su daugybe karčių ir paukščių namelius ant jų. Įsivaizduokit šimtą įvairiausių formų, gal ir spalvų, karčių su inkilais - tikras paukščių festivalis ar karnavalas.

- Vadinasi, tos pievos, tie langai, ta kiemo žolė, kurią įgrysta pjauti, dar neišsižadėjo jūsų?

- Ne. Gaila, neturėjau gimtinės, gimimo vietą tik, paskui gyvenimas kas ketveri metai blaškė su tėvais nuo Rusnės iki Aukštaitijos, nuo Aukštaitijos link Žemaitijos. Žinoma, būtų smagu turėti po kažkokį nameliuką nediduką ten, kur gyvenau, kur bėgo paauglystė, kur jaunystė... Jei būčiau turtingas, dvarelius visur pasistatyčiau ir važinėčiau sau...

- Tokiu atveju ir Maskvoje praverstų dvarelis.

- Na, ne, ten butelio gana, ten dvarelio nestatyčiau... (Juokiasi.) Kadangi neturėjau gimtinės, tai susikoncentravau į tą sodybą, kuri per 25 metus tapo jau sava vieta. Ką įdedi, kiek puoselėji, tas tampa tavo, grąžinama ar džiaugsmu, ar pasigėrėjimu; toji žemė pažįsta mane ir aš ją suprantu.

- Ten pajuntate, kaip „gražu būti žmogumi ankstų rytą"?

- Džiaugsmą pajusti grožį ir tame grožyje pamatyti save iš pašalies išgyvenau Aukštaitijoje, Videniškiuose, kur gyvenom kelerius metus, menu, kokie ten vasaros rytai nuostabūs, kokie ten ežerėliai, paskui, kad ir kur būtum, grožiu persekioję mane... Šiandien tą patį jausmą patiriu ne tik ryte, bet ir vakare, saulėlydy, kai įsivyrauja tokia ramybė, kur amžinybę pajunti.

Bet šitokios gamtos galybės, jos paslapties akistatoje jautiesi ne mažu padarėliu, o gražiu, oriu žmogumi, kurio kartais saulėlydy norisi ir truputį pagailėt. Truputį mylėt, kad mylėtų ir tave. Lermontovas yra pasakęs: aš noriu būti ten, kur mane myli, bet po kelių dešimtmečių Čechovas paprieštaravo: ne, ne, aš noriu būti ten, kur aš myliu; Čechovo mintis, manau, gilesnė.

- Jei kabinčiausi už žodžio, daryčiau išvadą, kad labiau mylit Rusijoje negu čia, Lietuvoje?

- Ne, ne. Maskvoje vis dėlto jaučiuosi tarsi skolintas, jaučiuosi svečias, gyvenantis laikinumu. Gal toji teatro teritorija, kuri priėmė ir priglaudė mane, man ir nebuvo visiškai svetima (mokiausi VGIK'e), kaip ir Vachtangovo idėjos. Vachtangovo teatro įkūrėjas skelbė gyvenimo šventę, gyvenimo šventę teatre. Gyvenimas ne visada lydimas tik džiaugsmų - jame apstu sielvarto, nelaimių, netekčių, bet vis dėlto jis yra kelias į šventę, kelias į didžiąją šventę. Ar mes prieisim, ar dalyvausime toje šventėje, nežinia, bet keliaujant į šventę reikia būti jai pasiruošusiam - švariam, išdidžiam, oriam, - tokios nuostatos man artimos ir ne veltui esu vadinamas Vachtangovo tradicijų tęsėju, nors, sakau, ateidamas į šį teatrą, mažai apie jį žinojau. Jis davė galimybę, dar vieną etapą pasitikrinti, ar manasis teatras suprantamas kitur.

- Ar Maskva supranta jūsų misiją kviestis ir garsinti lietuvių menininkus Anželiką Choliną, Faustą Latėną, Adomą ir Marių Jacovskius, dabar ir Algirdą Latėną, repetuojantį spektaklį su kino ir teatro žvaigžde Julija Rutberg?

- Taip, dabar ir A.Latėnas su savo „svita" - apšvietėju, scenografu, kostiumų dailininku... Pradžioje labai nesidžiaugė (kam trauki savus), bet, sakau, palaukit palaukit, kantrybės, patys suprasit, kodėl jie reikalingi čia, ir kai išvydo, nebereikėjo nieko įrodinėt. Pakviečiau tuos, kurių darbai verti jų žavesio, ir jie supranta, kad bet kurioje šalyje jie būtų atitinkamai priimami.

Paviršutiniškai arba atsainiai dirbti mes nemokame arba negalime ir jie tai labai vertina mūsų kultūroje, ieškodami ir rasdami sąsajų su Miltinio ir plejados mūsų genialių aktorių ir režisierių palikimu.

- Jums buvo netikėtas lietuviškos žiniasklaidos užsipuolimas vasarą?

- Liko truputį nuoskaudos dėl tos neteisybės, dėl mano minčių interpretavimo... Man suprantamas kai kurių žmonių noras, net reikalavimas, kad drastiškai pareikščiau, ką jaučiu, nebūdamas teatro erdvėje, kur, man atrodo, pavyksta skleisti savo sampratas, tačiau manau, kad kur kas didesnis iššūkis yra būti ten, o ne viską nutraukti, mesti ir palikti. Tiesa, gyvenimiškoj apsupty viskas yra kitaip nei teatre: ir miestas priešinasi man, ir aš jam priešinuosi, - tarp mūsų yra konfliktas.

Kai atvykau į Maskvą, Rusija buvo atsivėrusi Europai, Europa irgi kvietė ją savo globon, visur tvyrojo didžiulės šventės žadinys, ir aš jutau save kaip kultūros erdves vienijantį veiksnį, mačiau prasmę bendradarbiauti, bet dabar pasikeitė situacija ir reikia jau kitos buvimo motyvacijos.

- Turbūt pastebite, kad ir rusų žurnalistai naudojasi kiekviena jūsų minties interpretacijos galimybe.

- Taip taip, ir vadinamoji geltonoji spauda, ir ieškantys įvykių, sensacijų, bet aiškintis, atsakinėti, veltis į diskusiją, įrodinėti ar kovoti - ne man. Surauki kaktą ir eini. Galbūt dėl to tapau kiek uždaresnis, gal išmokau klausyt, bet negirdėt, žiūrėt, bet nematyt, išmokau atsiriboti, tik tenka save valdyt, kad netaptum atžagarus, kerštingas, kad apskritai netaptum kurčias ir aklas visa kam. Seniai kovos atsisakiau.

Kai mane prieš pusantrų metų ištiko ta liga, buvau šokiruotas, be abejo, bet paskui organizmas ar gamta man padiktavo paguodą: ne, kovoti nekovosiu, tai beprasmiška, vis tiek laimėjimo nebus, bet nepasiduosiu. Ne kovosiu, bet nepasiduosiu. Kaip nepasiduoti nekovojant, jau gyvenimo menas, arba patirtis, kuria pasinaudojęs gali paversti tolesnį gyvenimą, jei Dievas duos, menu... Be abejo, kiekviena proga vis pagalvoju apie grįžimą į namus, nors niekada jų ir nebuvau palikęs, ir vis primenu sau ir kitiems, kad nestatau jokio dvarelio Maskvoje...

- ...išskyrus teatrą.

- Ir jokio teatro nestatau, tik bandau pažadint jį kūrybai. Kone sukilimą organizavau prieš nemokšiškumą, reiškinių nepažinimą, nenuoširdžias temas, vaidybos imitaciją, nutraukiau tą suokalbį tarp aktorių ir žiūrovų, kurie nori vieni kitiems patikti, įtikti, - trumpai tariant, sukilau prieš paviršutinišką egzistenciją. Ir vis nesiliauju aktoriams kartoti: nesistenkite patikti. Atsigręžkite į Dangų, nes Dangus stebi jūsų žaidimą, jūsų pastangas ir, be pjesės autoriaus, jam, o ne žiūrovui, esate atsakingi. Lengvo žanro paieškos ar pataikavimas publikai negali būti teatro pašaukimas.

- Kokių minčių jums sukelia kultūros neatsparumas prievartai, instinktams?

- Trapu, labai trapu, bet prisiminkime meno paskirtį. Jei ją užčiuopi ir jei joje jautiesi tvirtas, bet kokioje politinėje situacijoje, kuri, žinoma, įkrato, įsiūbuoja, - išsaugoti ištikimybę grožiui ar harmonijai. O stebinti mane daug kas stebina. Kiekvieną kartą, kai susiduriu su kūrybos stebuklu, kai matau, kad kūrėjui pavyksta pasiekti idealo, tobulybės, mokiausi ir mokausi nulenkti prieš jį galvą, padėkoti, t.y. stebėtis ir žavėtis. Būtent tie kūrybiniai reiškiniai dailėje, muzikoje, teatre ir neleidžia nusivilti pačiu žmogumi.