Išsigelbėjimas - prekyba organais?

Nauja nelegali prekybos forma, galinti tapti aktualia ir Lietuvai, - organų kontrabanda. Nors prekybos žmogaus organais atvejų Lietuvoje neužfiksuota, pavojus egzistuoja, mat pastaruoju metu vis dažniau pasirodo skelbimų, kuriuose žmonės siūlosi parduoti inkstą.

“30 metų vaikinas parduotų savo sveikus organus. Negeriantis, nerūkantis”, “Esu 46 metų, noriu parduoti inkstą. Žinau, kad negerai, bet jau kitos išeities nematau”, - panašių skelbimų pastaruoju metu galima rasti vis dažniau. Norėdami išgyventi žmonės griebiasi šiaudo, nebijodami nusižengti įstatymams ir žaloti savo sveikatą ar net rizikuoti gyvybe.

Suma, kurios prašo, pavyzdžiui, už inkstą, nėra tokia, kuri padėtų apsirūpinti visam likusiam gyvenimui, - nuo 20 tūkst. iki 200 tūkst. litų. Specialistai teigia, kad tokios padidėjusios organų pasiūlos nuo nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje dar nebuvo.

Ketinimai - nerimti

Organų donorystė visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, nemokama ir neatlygintina. Įstatymai draudžia pirkti ir parduoti organus, nes jie yra gyvybiškai svarbūs, todėl neįkainojami. Jų pirkimo ir pardavimo sandėriai draudžiami visame pasaulyje.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) duomenimis, Lietuvoje dėl nelegalios prekybos žmonių organais nepradėtas nė vienas ikiteisminis tyrimas. Teisėsaugininkų teigimu, prekyba organais - labai sunkus nusikaltimas. Juos ištirti taip pat labai sudėtinga. Sunkiausia net ir tose šalyse, kur nelegali prekyba organais egzistuoja, rasti liudytojų, kurie patvirtintų padarytą nusikaltimą, - nei nelegalią operaciją atlikę medikai, nei organus pirkę žmonės nekalba.

Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) direktorės pavaduotojos Audronės Būziuvienės manymu, dažniausiai besiskelbiantieji iš tiesų nesirengia nieko parduoti. Skelbimas - tik būdas kažkaip atkreipti dėmesį į save ir sunkią savo padėtį.

“Mes skambinome pagal kai kuriuos iš tų skelbimų. Dažniausiai pasiskelbusieji nekeldavo ragelio, o ir tie, kurie atsiliepdavo, tikrai nebūdavo ryžtingai nusiteikę, be to, apie organų transplantacijos procesą visiškai nieko nežinodavo, - sakė NTB atstovė. - Susidarė vaizdas, kad žmogus kažkur kažką išgirdo, gal pamatė kokiame filme ir pagalvojo: o gal?”

Lietuvoje - neįmanoma

Vis dėlto, A.Būziuvienės įsitikinimu, Lietuvoje siūlyti savo organus už pinigus nėra prasmės, nes jų tikrai niekas nepaims. Transplantacija - labai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ir koordinuotai veikia labai daug žmonių. Lietuvoje visi gydytojai, galintys atlikti transplantaciją ar net išimti organą, yra žinomi, kiekvienas atsiradęs organas iškart identifikuojamas, ir prekyba jais neįmanoma. Ne kiekvieną organą galima transplantuoti - turi būti iš anksto atlikti tyrimai dėl donoro ir recipiento atitikimo. Atliekant tokias operacijas reikalinga laboratorija, operacinė, įranga, personalas.

Net jei transplantacija atliekama užsienyje, grįžęs žmogus, norėdamas gauti kompensuojamuosius vaistus, privalo pateikti atitinkamus dokumentus. Tada susisiekiama su užsienio klinika ir tikrinami duomenys - taip vykdoma prekybos organais prevencija.

“Ne paslaptis - Rytų valstybėse, kur pragyvenimo lygis žemas, nelegali prekyba organais egzistuoja, - sakė NTB atstovė. - Tačiau ir ten ne su inkstu lagaminėlyje recipientas atvažiuoja. Prekeiviai organais važinėja pas varganai gyvenančius žmones ir siūlo pirkti jų organus. Žmonės, prispausti nepriteklių, sutinka, tada donoras kartu su recipientu važiuoja į transplantacijos centrą. Organų kainos dažniausiai būna nedidelės, tačiau vargingai gyvenančioms šeimoms tai pragyvenimo šaltinis”.

Reikia užaugti

Lietuvoje šiuo metu atliekamos inkstų, širdies, kepenų, plaučių, ragenų, kasos ir inksto komplekso, širdies ir plaučių komplekso transplantacijos. Donorystė iš gyvo donoro galima tik išskirtiniais atvejais, kai organą ar jo dalį - tik vieną inkstą ar dalį kepenų - aukoja šeimos narys ar artimas giminaitis.

NTB duomenimis, inkstų persodinimo operacijų skaičius Lietuvoje pamažu auga: pavyzdžiui, 1999 m. buvo atliktos 44 inkstų transplantacijos, o pernai - 84. Vis dėlto inkstų laukiančiųjų gretos nemažėja - vienus keičia kiti, tad šiuo metu jų yra apie 223.

Paklausta, ar transplantacijų skaičius nepadidėtų, jei inkstą transplantacijai galėtų padovanoti ne tik giminaitis, A.Būziuvienė pabrėžė, kad Lietuvos visuomenė dar iki to nepribrendusi.

“Kai mes paklausėme skandinavų, pas kuriuos giminystės ryšiai nebūtini, ar jie tikri, kad inkstą donoras recipientui dovanoja neatlygintinai, jie mūsų klausimo nesuprato, - jiems nesuvokiama, kad gali būti kitaip, nes audinių ir organų donorystė pas juos neatlygintina ir kitaip būti negali, - sakė pašnekovė. - Tuo tarpu Lietuvos visuomenėje net neatlygintina kraujo donorystė dar nėra prigijusi. Manau, kad tvarką pakeitus Lietuvoje organai gali kai kam tapti pasipelnymo šaltiniu”.

Lietuva, A.Būziuvienės manymu, nepribrendusi ir tam, kad pasektų tų Europos šalių pavyzdžiu, kur žmogus, kurio smegenys mirę, automatiškai pripažįstamas organų donoru, jeigu tik jis nebuvo pareiškęs kitaip.

Lietuvoje šiuo metu mirusio žmogaus organui paimti reikalingas jo paties iš anksto pasirašytas arba artimųjų sutikimas.

“Mūsų šalyje prieš porą metų triukšmas kilo vos užsiminus apie tai, kad tvarką reikėtų pakeisti ir donorais laikyti visus, kurie neparašę prieštaravimo, kad jų organai po mirties būtų paimti transplantuoti, - sakė pašnekovė. - Negana to, net ir tada, kai asmuo buvo pasirašęs sutikimą po mirties tapti donoru, jo sprendimą artimieji gali užginčyti. Negi medikai netekties valandą su artimaisiais ginčysis ar mušis?”

Pasak A.Būziuvienės, pavyzdžiui, Ispanijoje, kur transplantacijų atliekama bene daugiausia, jau mokykloje vaikams aiškinama apie donorystę - pirmas paskaitų ciklas skaitomas dar pradinėse klasėse. Žmogus psichologiškai paruošiamas kalbėti apie tokius dalykus, sunkią netekties valandą priimti sprendimus. Tuo tarpu Lietuvoje to nėra, iki šiol tvyro su organų donoryste susijusių baimių. “Lietuvai dar reikia iki to užaugti”, - sakė NTB atstovė.