Išskirtiniai gamtos tausotojai - „Steampunk"

Vyriausiasis meistras

„Tai - edukacinis renginys, o Kaunas, kaip būsimoji Europos kultūros sostinė, taip pat pasirinko šį „Steampunk" stilių, todėl savo stovyklą organizavome Kauno rajone, kad kauniečiai ir rajono gyventojai galėtų susipažinti su šiuo stiliumi iš arčiau ir pabandytų gaminti meniškus daiktus iš senų niekam nereikalingų rakandų", - sakė A.Kairys.

Išties stovyklos dalyviai ten puošė kavos dėžutes ir puodelius įvairiausiais dantračiais, veržlėmis, karoliukais ir kitais aksesuarais. Taip pat perdarinėjo senus laikrodžius, klijavo, dažė, siuvo ir konstravo apyrankes. A.Kairys suvirino dviejų apsikabinusių robotukų skulptūrėlę ir padovanojo Kauno bendruomenei.

„Pačiam Kaunui pagaminau „steampunkinę" karietą, ji gana nemaža ir tą kūrinį Kaunas rodys kitąmet kultūros sostinės renginiuose, - toliau pasakoja A.Kairys, - karieta puošta įvairiais dantračiais, spidometrais, spaudimo matavimo prietaisais. O ant karietos platformos mūsų bendruomenė statys kitąmet „steampunkinį" miestą..."

„Renginys pavyko, tačiau labiausiai nustebino mūsų damos - raganaitės, visos labai kūrybingos ir stilingos, - džiaugėsi vyriausiasis meistras. - Apskritai visi buvo labai gražiai apsirėdę tuo stiliumi, labai vykusiai ir išradingai pristatė savo edukacijas. Buvo daug žmonių, kurie liko labai patenkinti, išbandė daug ką naujo, nemažai panoro įstoti į mūsų Robotukų klubą. Puiku ir sveikintina.

O svarbiausias dalykas yra senų daiktų tausojimas ir nulinis šiukšlinimas, nes beveik viską galima panaudoti antrą ir trečią ar ketvirtą kartą, sukuriant ne tik grožį, bet ir buityje pritaikyti. Net ir tos senos medžiagos yra žymiai patvaresnės ir kokybiškesnės. Visą senovinį stilių galima pritaikyti papuošaluose, drabužiuose ir interjere. Seni daiktai tada atgimsta ir namus puošia senovine dvasia."

Žaviosios raganaitės

Viena iš „Steampunk" bendruomenės „raganaičių" Rasa Jasiulienė sako, jog jau keleri metai esame tarsi šeima: „O „Steampunk" stilių pavadinčiau nesuderinamumų suderinimu. Aš gyvenime esu visai kitokia, o su šiais žmonėmis atradau dar vieną savo pusę. Man čia smagu ir visada susitikus aplanko gera emocija. Be to, turiu gerą supratingą kaimyną, kuris man leidžia „įsisukti" į savo garažėlį, iš kur atsitempiu visokių gėrybių ir pritaikau savo aprangoje arba buityje, prieš tai, žinoma, visa tai perdariusi. Čia fantazijos dalykas, namuose irgi atsiranda senų daiktų, kurių nemetu, o pasigaminu kažką naujo."

Inga Umbrasienė pasakojo, kad į „Steampunk" bendruomenę ji pakliuvo, sulaukusi... kritikos: „Viskas prasidėjo nuo internetinio forumo, kur mane labai kritikavo, nors bandžiau viską daryti gražiai. O toje grupėje buvo Arnoldas Kairys, kurio netenkino tokia nepagrįsta kritika ir ten nuolat prasiveržiantis nekultūringas kitų žmonių žeminimas, tad jis pasikvietė nemažai tos grupės narių pas save į Robotuko klubą. Tai klubas, kur susibūrė įvairiausi meistreliai, kūrėjai, menininkai, netgi poetai. Šio klubo idėja buvo nekritikuoti, o palaikyti ir džiaugtis vienas kito pasiekimais. Tada įvyko pirmas mūsų susitikimas, kuriame ir buvo paaiškinta, kas yra ,,Steampunk" stilius. Nuo šiol tie nėrinukai ir kiti šio stiliaus elementai yra dėvimi kas dieną, o ne tik per mūsų susibūrimus. Tačiau man svarbiausia, jog čia yra visapusiškas psichologinis vienas kito palaikymas, gražus bendravimas ir linksmi pasibuvimai. Manau, kad „Steampunkas" yra seno ir naujo, praeities ir ateities sintezė. Gali viską kažkur pritaikyti ir nieko neišmesti. Tai daiktų išsaugojimas ir perdarymas, prikėlimas naujam gyvenimui, uždėjimas naujų akcentų, o tai skatina kūrybą."

Daiktų tausotojas

Eugenijus Šuldiakovas šia subkultūra susidomėjo, galima sakyti, dar vaikystėje: „Viskas prasidėjo vaikystėje, nes mano tėveliai jau tada buvo patys tikriausi ,,steameriai". Kadangi gyvenome labai taupiai, tai tėvai mane išmokė, kad viską galima pritaikyti ir perdaryti.

O neseniai tiesiog beklaidžiodamas internete pamačiau tą „steampunkinę" subkultūrą ir man pasidarė be galo įdomu. Pirmas mano darbelis buvo toks: radau senus rėmelius, prisukau faneros gabalą ir visokias nereikalingas šiukšles, dalelytes ten sukomponavau. Nors galva ir sprogo nuo viso kūrybinio proceso, bet vidinė būsena buvo labai gera..."

Bendruomenės aristokratas

Ovidijus Jurkša į minėtą „Steampunk" sąskrydį atvyko kaip šio judėjimo Robotuko klubo narys bei Garliavos apylinkių „Sąnašos" bendruomenės pirmininkas.

„Į „Steampunk" menines kūrybines dirbtuves, kuriose dalyvauja ir Juragių bei Ilgakiemio bendruomenės, atvykome net 2 autobusais, - sakė pašnekovas. - Kaip matote, Garliavos apylinkių bendruomenė kūrybinėse dirbtuvėse iš nereikalingų daiktų, įvairių rakandų kuria meninius „steampunkinius" kūrinius, dviračius, paveikslus, stalus-instaliacijas... Džiaugiuosi, jog mūsų bendruomenės nariai patys aktyviai įsitraukė į kūrybinį procesą, galėjo iš arčiau susipažinti su šiuo meniniu stiliumi, pačiupinėti ir susikurti sau mielų papuošalų bei dirbinių. Jie buvo sužavėti ir maloniai nustebę, kad šis stilius gali būti patrauklus tiesiog puošiant žmones..."

O.Jurkša pasidalijo ir asmenine patirtimi, susijusia su „Steampunk" judėjimu: „Labiausiai šis paslaptingas stilius sužavėjo savo menine aristokratiška XIX a. stilistika, aprangos stiliumi bei įvairiomis detalėmis: štai galvos apdangalas - cilindras, o frakas visada buvo žavingas vyro garderobas. Stilinga, skoninga istorinė apranga visada man imponavo, tai savotiškas prisilietimas prie epochos, kurioje dominavo garo varikliai ir dar nebuvo elektros. Man, kaip istorikui, tai pasirodė įdomu.

Kai pradėjau rimčiau domėtis šiuo stiliumi, žinoma, atsirado noras turėti tokią aprangą pačiam. Bandžiau ieškoti, kas galėtų pasiūti - ieškojau per dėvėtų drabužių parduotuves, tačiau nelabai pavyko. Teko ieškoti galimybių užsisakyti užsienyje ir atsisiųsti, tačiau ir Lietuvoje gautais aksesuarais bei daiktais mano „steampunk" kolekcija pilnėja."