Jau dukart apiplaukęs pasaulį

„Kai plaukiame per ekvatorių, studentus specialiai paskiriu į vachtą naktį vykdyti, anksčiau laivuose būdavusių žiūrinčiųjų į priekį, funkcijų. Sakau: „Žūrėkite, plauksime per ekvatorių, čia nulinis meridianas, stovės šviesoforai, bus vandenyne sustatyti stulpai. Stebėkite - jeigu užsidegs raudona šviesa, reikės sustoti, nes kitaip mūsų nepraleis." Ir jie tiki tuo, ką sako kapitonas.

Ryte ateinu ant tiltelio, teisinasi: „Nebuvo jokių stulpų, nei žalios, nei raudonos šviesos."

Priekaištauju: „Vadinasi, blogai žiūrėjote arba tuo momentu sumirksėjote ir nepastebėjote." Paskui jie kokią savaitę apie tai šneka ir žada, kad kai plauks atgal, geriau žiūrės", - prisiminimais iš reisų dalijosi kapitonas R.Karmazinas.

- Kažkada jūs buvote jauniausias kapitonas Lietuvoje. Ar ir dabar esate jauniausias?

- Ne, mūsų legendinis kapitonas Liudvikas Stulpinas buvo jaunesnis. Jis kapitonu sugebėjo tapti 28 metų, o aš - tik 32. Man dabar 38 metai, Jūrų kapitonų asociacijoje jau penkerius metus esu jauniausias kapitonas.

- Kaip pradėjote savo jūrinę karjerą?

- Gimiau Kaliningrade, kai man buvo aštuoneri, atvykome į Lietuvą, į Klaipėdą. Taip iki šiol joje ir gyvenu. Mokydamasis dabartinėje Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje pradėjau dirbti lietuviškos kompanijos žvejybos laivuose: ir praktiką atlikau, ir jūreiviu buvau, vėliau laivavedžiu. Baigęs mokyklą pradėjau dirbti dideliuose Vokietijos kompanijos laivuose konteinervežiuose. Per 6 metus ten dirbdamas gal kokius du ar net tris kartus apiplaukiau visą pasaulį. Ne apskridau, o apiplaukiau. Dabar jau septynerius metus dirbu vienos Airijos kompanijos laivuose. Daugiausia plaukiojame tarp Europos ir Pietų, Lotynų Amerikos: gabename krovinius į Braziliją ir kt. Vienas geras dalykas, kurį patiria jūrininkai - plauki kur nori, ir jokios politikos.

- Jūs dirbate krovininiuose laivuose. Nenorite išbandyti tanklaivių?

- Gabenu birius krovinius. Kapitono darbo specifika tanklaiviuose tokia pati. Koks skirtumas, ar iš Klaipėdos į kokią nors Braziliją plukdysiu skysčius ir grūdus, plaukimas vis tiek bus tas pats. Skirsis tik dokumentų specifikacija, pakrovimas. Gali kaitalioti laivų tipus, bet kokia prasmė? Kad visuose būtumei dirbęs?

- Ar plaukimai nuo vieno iki kito uosto būna sunkūs?

- Tai priklauso nuo metų laiko. Žiemą Šiaurės Atlanto vandenyne, Ramiajame vandenyne būna didžiausios audros. Vasarą, pavyzdžiui, Šiaurės pusrutulyje lengviau dirbti, geresnis oras, nėra to didelio bangavimo, o pietiniame tada būna žiema.

- Esate patekęs į didelę audrą?

- Esu, plaukdamas Ramiajame vandenyne. Jūreiviams buvo baisu, jie miegojo su gelbėjimosi liemenėmis. Viskas pakenčiama, jeigu žinai, ką reikia daryti.

- Kiek balų buvo, jei jūreiviai miegojo su gelbėjimosi liemenėmis?

- Pagal visus dokumentus (pagal Boforto skalę - empirinę vėjo intensyvumo skalę - aut. past.), didžiausias balas yra 12, didesnio kaip ir nėra. Bet kai pamatai, kad vėjo greičio skaičiai tiesiog sustingsta, kai aparatūra neišgali daugiau jų parodyti, - neramu. Jūreiviai žino, kad būna ir 13, ir 14 balų, bet oficialiai tai nefiksuojama.

Teko susidurti su labai dideliais vėjais, dideliais štormais, nemiegoti ir po 20 valandų, ir paromis, nes jaunesni kapitono vyr. padėjėjai tiesiog nežinojo, ką daryti. Kad nenuskandinčiau laivo ir neprisidaryčiau bėdos, teko pačiam vadovauti, sėdėti tiltelyje nemiegojusiam.

- Kas jums kaip kapitonui reisuose būna sunkiausia? Tokie štormai?

- Sunkiausia buvo, kai į laivą pirmą kartą atėjau kaip kapitonas. Kai dirbdavau kapitono vyr. padėjėju, žinodavau vieną numerį - kapitono. Jeigu tau kažkas neaišku, paskambini ir tau viską pasako. O dabar sėdi, neturi kam skambinti, o skambina tau. Gal tik man taip pasitaikė, bet kai man paskambina, visą laiką žinau, ką reikia daryti.

Man patinka mano darbas. Vienas noras, kad įgulą sudarytų tvarkingi ir žinių turintys žmonės.

Sunkiausios būna pirmos dvi kontrakto savaitės, kol išsiaiškini, koks tai laivas, kaip reikia jį valdyti, kokie žmonės dirbs su tavimi, kaip reikia su jais bendrauti. Žmonių tipų yra daug, su visais vienodai nepabendrausi. Turi prisitaikyti prie jų, kad jie dirbtų kaip komanda ir kad darbas vyktų sklandžiai, be jokių problemų. Nelengvi būna pirmi penkeri metai. Paskui pripranti.

- Kokių tradicijų laivuose laikomasi šiais laikais?

- Iš senų laikų jūrininkai turi tradiciją paminėti ekvatoriaus, nulinio meridiano, kirtimą. Mes, jaunimas, ją bandome tęsti. Visada laive būna studentų arba jaunų jūrininkų, kurie per ekvatorių plaukia pirmą kartą. Jie pakrikštijami. Kartais visi nukerpami plikai, duodama gerti kokių nors skysčių. Jie vargšai ateina, dreba, nes nežino, ką su jais darys.

Labiausiai jie bijo, kad jų neišmestų už borto. Būna, kad ateina iš karto užsidėję gelbėjimosi liemenes. Juokinga žiūrėti į tokį jaunimą. Bet mes visi tokie buvome.

- Ar pats prisimenate savo krikštynas plaukiant per ekvatorių?

- Prisimenu. Deja, man neteko to patirti pačioje jaunystėje, kai dar buvau studentas. Tada dirbau tik visai šalia ekvatoriaus, o jį kirtau, kai jau buvau antruoju kapitono padėjėju. Tąkart kapitonas buvo iš Sankt Peterburgo. Kaip dabar prisimenu: miegojau, jis man paskambino ir labai griežtai paliepė ateiti ant tiltelio. Pamaniau, kad kažką prisidirbau, tikriausiai bars. Man reikėjo užlipti ant tiltelio ne būnant laivo viduje, o iš išorės. Kai lipau, buvau aplietas užbortiniu vandeniu iš žarnų. Kai atėjau, davė išgerti stiklinę to sūraus Ramiojo vandenyno vandens, teko atsiklaupusiam sakyti priesaiką ir sukalbėti jūrinę maldą, kuri buvo parašyta ant lapelio. Iki šiol namuose dar turiu ekvatoriaus perplaukimą liudijantį sertifikatą.

- Kokių kraštų egzotika jus sužavėjo?

- Paprastai juos lygini su savo šalimi, kurioje gyveni. Kažkur randi pliusų, kažkur minusų, kai kur žmonių mentalitetas visai kitoks. Iš tokių egzotiškų šalių teko būti Brazilijoje, Argentinoje, Mauricijaus salose.

Madagaskare sutikome Naujuosius metus. Labai norėjau surasti eglutę. Paprašiau vietinių. Jie labai ilgai į mane žiūrėjo, o po pusvalandžio pasakė, kad pabandys. Po valandos paskambino ir paklausė, o kas tai yra. Kadangi ten auga tik palmės, aš jiems gal valandą aiškinau, kas yra eglė. Paskui internete suradau nuotrauką ir parodžiau, jie atsiprašė ir pasakė, kad tokie medžiai pas juos neauga. Turėjau laive dirbtinę eglutę, tai teko ją pasistatyti.

Madagaskariečiams pasiūliau bent palmę pasipuošti. Mano jūreiviai iš popieriaus iškarpė ir padarė žaisliukus, daviau lempučių, kurių turėjome nusipirkę, ir vieną palmę papuošėme. Jiems labai patiko, sakė, pratęs tą tradiciją.

Madagaskaras kažkada buvo Prancūzijos kolonija. Madagaskariečiai kalba prancūziškai, pas juos labai daug automobilių su prancūziškais numeriais, mat šalia yra Prancūzijos Reunjono sala, tad atvažiuoja daug prancūzų. Madagaskaras daugeliui žinomas iš animacinio filmuko apie pingvinus. Tiesa, aš jų ten taip ir nemačiau, užtat lemūrų - kiek tik nori.

Šiaip visos salos gražios su savo palmėmis, įdomūs augalai. Didelį įspūdį daro ugnikalniai Kanarų salose. Pietų Amerika irgi savotiškai įdomi, ypač didieji miestai. Yra ir skurdo. Žmonės ten labai bendraujantys.

Man labai patiko Australija. Einu gatve, visi žmonės sveikinasi, niekas į tave piktai nepažiūrės. Jie gali tave sustabdyti gatvėje ir paklausti, ar tau viskas gerai. Ten malonus žmonių bendravimas, ko nepasakysi apie Ameriką.