Jedinstvininkais išvadinti Laisvės gynėjai: tai nėra Laisvė

Dėkinga žmonėms

„Vakaro žinių" kalbinta vieno iš žuvusiųjų - Apolinaro Juozo Povilaičio - dukterėčia Kristina Olechienė sako, kad mitingavusiųjų nesmerkia. Priešingai - yra jiems visiems dėkinga.

„Noriu padėkoti visiems žmonėms, kad jie parodė valdžiai, ką apie ją galvoja. Tai ne mūsų atstovai, tai - išdavikai, tokie, nuo kurių kažkada gynėme laisvę", - sako K.Olechienė.

- Kokį prisimenate dėdę?

- Mamos brolis A.J.Povilaitis man buvo kaip tėtis. Jis labai rūpinosi manimi. Kai mokiausi Čiurlionio menų mokykloje, visus savaitgalius leisdavau dėdės šeimoje. Nuo mažų dienų buvo man labai artimas žmogus. Dažnai mane nusivesdavo į savo darbą. Atsimenu, kaip mokė čiuožti pačiūžomis ir nuolat manimi rūpinosi.

- Kur buvote sausio įvykių metu?

- Buvau labai aktyvi Sąjūdžio dalyvė, eidavau į mitingus, tad ir nuo sausio 8 d., kai pradėjo kilti įtampa, vykdavau budėti tai prie parlamento, tai prie Televizijos bokšto. Sausio 11 d. kaip tik man būnant prie Aukščiausiosios Tarybos susitikau savo dėdę A.J.Povilaitį. Kartu išgėrėme arbatos, jis mano vaikams įdėjo batono kepalą, kad parsivežčiau namo. Vienam mano sūnui tuo metu buvo septyneri, kitam - trylika metų. Tomis dienomis vaikus prižiūrėdavo mano uošviai, o mes su tuomečiu vyru važiuodavome budėti. Kažkas visa širdimi traukdavo būti ten.

Sausio 12 d. budėjome prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato, todėl man šiandien labai skaudu matyti, kaip dirba mūsų nacionalinis transliuotojas, kurį tiek žmonių anuomet gynė.

Dėdė gyveno prie pat bokšto, tad tą lemtingą vakarą budėjo ten. Tankų šūviai buvo girdėti labai toli. Kai juos išgirdau, nors buvau namuose, viduje užplūdo nuojauta, kad ten yra mano dėdė. Kitą dieną važiavau prie bokšto jo ieškoti, į ligonines, bet neradau. Kad tarp žuvusiųjų iš tiesų buvo jis, sužinojome vėliau. Į morgą jis buvo atvežtas vienas pirmųjų...

Todėl Sausio 13-oji man yra labai svarbi. Visuomet vykstu į minėjimus, neoficialius. Deja, matau, kad šias svarbias datas valdžios atstovai savinasi. Juk sausio 13-oji yra Laisvės gynėjų atminimo diena. Ji skirta ne tik žuvusiesiems, bet visiems, tomis dienomis rizikavusiems, budėjusiems. Man tas yra skaudžiausia.

- Ką galvojate apie žmones, kurie šiemet buvo susirinkę mitinge minėjimo metu?

- Esu labai dėkinga, kad susirinkę žmonės parodė valdžiai, kaip jie jaučiasi. Manau, taip žmonės pratęsė žuvusiųjų siekį - apginti Lietuvos Laisvę. Juk jos lieka vis mažiau: laužoma Konstitucija, trypiamos žmogaus teisės, žmonės segreguojami. Baisiausiame sapne negalėjome susapnuoti, kad taip gyvensime, kad tokia bus ta Laisva Lietuva, kad taip atrodys Nepriklausomybė.

Minėjime buvo žmonių iš visos Lietuvos, kurie sausio įvykių metu budėjo Vilniuje ar kituose miestuose. Bet atvykę pamatė valdžią, atsitvėrusią nuo žmonių, nuo Nepriklausomybės gynėjų. Argi jie būtų kažką darę, veržęsi į Seimą, užpuolę? Už tai, kad gyventume kitaip, Sausio įvykių metu ir žuvo žmonės. Manau, didžiausias pagerbimas jiems būtų matyti, kad žmonės nesitaiksto su dabar vykdomu diktatu.

Aš pati dalyvavau rugpjūčio mitinge prie Seimo. Ten atpažinau daugybę žmonių, su kuriais būdavome Sajūdžio mitinguose. Praėjo tiek metų, o vis dar turime kovoti dėl Laisvės ir Nepriklausomybės. Tik dabar reikia gintis nuo savų. Nors savais jų ir pavadinti nėra kaip.

Kilo noras grąžinti medalį

Širdį veriantys jausmai minėjime aplankė ir daugybę kitų parlamento gynėjų, atvykusių į Vilnių. Vienas iš jų - Viktoras Kura. Į minėjimą Vilniuje atvykęs Laisvės gynėjas, pamatęs, kad valdžia nuo Tautos atsitvėrė tvoromis, vos sulaikė ašaras. Laikydamas rankoje medalį Už indėlį į Nepriklausomybę, vyras neslepia, kad kilo noras medalį grąžinti.

1991 m. Sausio įvykių metu V.Kura su kitais Šaulių sąjungos nariais iš Gargždų atvyko į Vilnių ir buvo įleisti į parlamento vidų gynybai sustiprinti. V.Kura buvo vienas iš tų gynėjų, parlamento viduje prisiekusių Tarnauti Lietuvai ir, prireikus, žūti už jos Nepriklausomybę. „Buvo liepta apsispręsti.

Buvo tokių, kurie nusprendė išeiti. Aš su kolegomis iš Šaulių sąjungos pasilikom ir davėme priesaiką. Smėlio maišus nešiojome, jais dengėme langus, darėme kitus darbus, kurie buvo reikalingi ruošiantis gynybai, jeigu vyktų puolimas.

Daugiausiai budėjome cokoliniame aukšte, įleisdavome ir išleisdavome žmones. Tiksliau, išleisti nieko nebuvo galima, o įleisti žmones buvo galima tik svarbiu reikalu. Neslėpsiu, buvo baisu, tvyrojo sunkiai nusakoma įtampa", - šiandien prisimena V.Kura, kuriam tuo metu buvo 29-eri.

Seimo gynėjas sako, kad per visą šį laiką, kaip Seimo gynėjas, nėra gavęs jokio kvietimo į šventinius šių įvykių minėjimus.

„Šiemet vykome su šventine nuotaika, pakiliai nusiteikę. Norėjau pamatyti kylančias vėliavas. Tikėjausi, kad bus galima patekti į parlamento vidų, pamatyti erdves, kuriomis tuo metu vaikščiojome, prisiminti tuos įvykius. Minioje sutikau nemažai žmonių, kurie sausio įvykių metu budėjo Seime arba prie jo. Visiems buvo keista matyti, kad valdžia yra nuo mūsų atsitvėrusi", - „Vakaro žinioms" pasakojo V.Kura.

Vyras sako, kad pritarė ne visiems mitingo dalyvių šūksniams, tačiau žmonių nuotaiką jis puikiai supranta. „Pamačius tas tvoras apėmė didžiulis gėdos jausmas. Valdžiai turėtų būti gėda, kad nuo žmonių sugalvojo atsitverti.

Nemanau, kad reikia dabar kaltinti žmones dėl švilpimo. Pastaruoju metu vyko daugybė mitingų, piketų, pilietinių akcijų, kurių metu Tauta tiek kartų kvietė valdžios atstovus ateiti pasikalbėti. Bet žmonių niekas nenorėjo girdėti. Tad jie pasinaudojo proga, kai tikrai buvo galima pagaliau akis į akį susitikti su valdžios atstovais. Ir jie parodė, kaip jie jaučiasi.

Jeigu valdžia būtų išėjusi anksčiau, gal to, kas buvo per šį Sausio minėjimą, nė nebūtų buvę.

Dabartinė politika suskaldė žmones. Jie jaučia nepagarbą iš valdžios. Juk ne tokią Lietuvą įsivaizdavome. Manėme, kad gyvensime draugiškai savo valstybėje, kad visi turėsime darbus, galėsime keliauti, oriai gyventi. Šiandien matome visai kitokią valstybę.

Lieka tik tikėtis, kad ilgainiui Tauta susivienys ir valdžia ims žiūrėti į žmones kitaip. Mus apkaltino nepagarba aukoms, bet jeigu jie šiandien pamatytų, kad valdžia atsitvėrė nuo žmonių, nežinau, ką jie pasakytų..." - sakė V.Kura.

Ir pridūrė, kad tą matant, net medalis už dalyvavimą sausio įvykiuose tapo ne toks širdžiai mielas: „Jeigu valdžia eina prieš Tautą, kam man tas apdovanojimas? Jeigu aš turiu būti už barikadų ir esu vadinamas jedinstvininku? Nesitikėjau, kad V.Landsbergis taip apie mus pasakys."

Nusivylimo neslepiantis vyras prisipažino, kad šis minėjimas atmintyje išliks ilgam. Tiesa, vyras neslepia, kad Vasario 16-ąją taip pat ketina atvykti į Vilnių.

„Aš pasisakau tik už taikius mitingus. Jeigu susirinks dvi priešingos pusės, gali kilti įvairių provokacijų. Jeigu atvažiuosiu, tai tikrai ne muštis", - sakė V.Kura.

Tikėjosi kitokios laisvės

Šiemet prie Seimo stovėjo ir Juozas Dinkevičius, 1991 m. sausio 5, 7, 9 ir 11 dienomis filmavęs parlamento gynybą, o sausio 13-ąją budėjęs prie Juragių bokšto. Vedinas šviesių atsiminimų J.Dinkevičius ir šiemet atvyko prie parlamento į Sausio 13-sios minėjimą su ta pačia kamera. Didžiausias nusivylimas vyrą aplankė pamačius, kad valdžia nuo Tautos atsitvėrė barikadas primenančiais atitvarais.

„Žinote, aš visai neplanavau atsidurti prie mitinguotojų, bet, atvykus į aikštę, jauna pareigūnė su šypsena pasakė, kad aš negaliu eiti į minėjimą, mano vieta - prie mitinguotojų. Skirstė kaip Dievas, kurie į minėjimą, kurie į mitingą.

Aš nešaukiau „Seimą lauk", atėjau pasimelsti už valdžią ir kad Lietuvoje būtų vienybė. Jos nebeturime. Ir Seimo pakeitimas nieko nepakeis. Lietuvai reikalingas dvasinis atgimimas. Jeigu mes neišsivaduosime iš to egoizmo, niekas nepasikeis", - pasakoja J.Dinkevičius.

Jis neslepia, kad apie kitokią Lietuvą svajojo budėdamas Sausio įvykių metu. „Tuomet jautėsi vienybė ir susitelkimas. Kiekvieną dieną buvome pasiryžę žūti už Lietuvos Nepriklausomybę, nežinojome, ko tikėtis ir kas nutiks. Negalėjau būti nuolat, nes jau turėjau šeimą, darbą, bet stengdavausi atvažiuoti taip dažnai, kaip tik galėjau. Negalėjau nevažiuoti - vedė meilė Tėvynei ir tikėjimas, kad gyvensime kitaip. Įsivaizdavome, kad mūsų valstybė bus panaši į Suomiją ar Švediją ir mūsų gyvenimas bus kaip ten", - „Vakaro žinioms" sakė J.Dinkevičius.

Ir pridurė, kad tos viltys taip ir neišsipildė: „Mes taip ir netapome laisvi, nes neišsivadavome iš egoizmo ir nuodėmių. Nesvarbu, kas išnaudoja žmones - svetimi ar savi. Jeigu mes dabar neatsigręšime į eilinį paprastą Lietuvos pilietį, tokį kaip aš, žmonės gali neatleisti. Jie prakeiks valdžią ir savo šalį. Tai būtų pražūtis mums visiems.

Kad tik nepasikartotų istorija, kuri mums jau buvo nutikusi... Kai tik valstybė tampa nevieninga viduje, iš išorės ją okupuoti yra vieni niekai."