1 nuotr.Kalendorius tvirtina, kad mums beliko trečdalis šių metų žiemos. Jau esame kalbėję apie tai, kad kalendorius gamtoje ne visada teisus ir kliautis reikia kitokiais laiko skaičiavimais.
Taigi, jei žiūrėsime tik į gamtą ir žiemą, galėsime daryti įvairias išvadas: visų pirma prisiminsime, kad pernai nuo vasario pradžios buvo labai pavasariški orai ir žiema net nebandė sugrįžti, o po to suprasime, kad viskas gali būti ir kitaip, „kaip senovėje“. Visi žinome, kad žiema turi teisę išbūti iki vasario galo, tačiau, nieko neklausdama, šį savo terminą kai kada pratęsia iki kovo vidurio ar galo. Užmarštin tolsta žiemos, trukdavusios iki balandžio vidurio, - sutikite, dabar tokia žiema būtų pavadinta amžiaus įvykiu, katastrofa ar kitokiais tarptautinių žodžių žodyno mums siūlomais terminais. Galime būti ramūs, šio žodyno šiemet neprireiks.
Ar žiema sulauks tęsinio ir dar suspės mums parodyti nirtųjį vasario būdą? Ar lydės ir į kovą, trukdydama laiku grįžti vieversiams ir pempėms? To niekas nežada. Visų pirma, sinoptikai nemato taip toli, o užjūrio pranašautojai, paprastai su savo spėjimais „maunantys“ pro šalį, šįkart tyli. Gal ir gerai... Mūsų gamtos ženklai rimtos žiemos tęsinio jau nerodo. Vasaris dar gali būti labai margas, tačiau dalis jo pūgų bus ne snieguotos - tiesiog lietų ir šlapdribą sklaidantis vėjas, ir tiek. Tikėtina, kad polaidis prasidės anksti, ir upės, taip ir nespėjusios suręsti ledo, iš kurio formuotųsi didesnės patvankos, išplauks į laukus, užlies pievas, krūmynus. Pavasariui reikalingas vanduo, deja, greitai nuslūgs ir greitai pamatysime, kad lydekų nerštui ir sugrįžtančių vandens paukščių poilsiui sąlygų nebeliks.
Žiema yra tikrasis metų laikas, kuriam leidžiama daug kas, taigi ir suteikiama galimybė karaliauti daug ilgiau. Kadangi žiema ir vėl tuo nepasinaudos, galime tikėtis ilgo, sakytume, „tingaus“ pavasario. Tokį jau regėjome pernai.
Tačiau visi šie žiemos reikalai nesujaukia gamtos ciklų. Ypač gyvūnų gyvenimo režimo. Sausio gale kažkas įvyksta krankliams - sakytum, visi žiemos rūpesčiai nukeliauja į antrą planą, juodaplunksniai paukščiai tampa labai meilūs, poros laikosi drauge, net ir visai be reikalo (taip atrodo mums...) skrenda vienas prie kito. Pats įdomiausias paukščių biologijos pokytis - nauji balsai ir garsai, kuriuos jie skleidžia: dabar krankliai jau krunksi, kronksi, kliaugia. Kol kas dar tik jų vestuvių pradžia, pakilimo bus galima tikėtis vasarį. Kaip ir lapių rujos, pelėdų ūkavimų. Naminės, uralinės pelėdos, lututės giedrą vėsų vakarą jau garsinasi - nors miškuose jos perėti nesiruošia, gyvena būsimų savo lizdų teritorijose. Tačiau ką ten pelėdos - dabar jau vis skaidresnis didžiųjų zylių balsas, garsiau svirpia mėlynosios zylės.
Tinkamu oru (tai gali būti švelni atlydžio diena arba šiek tiek drėgmę sukaustęs šaltukas) miške suokia lipučiai - kai kas gali net ir nesuprasti, iš kur toks tylus melodingas garsas, nes paties giesmininko gali nesimatyti.
Kaskart besikeičiantys orai visai nepadeda gamtai. Kad ji nepasimestų ir nepridarytų klaidų, savo žodį turi tarti saulė. Tik kur ji? Mums be galo patiktų jos spinduliai, šiluma - jos neatsisakytų nė vienas gamtos vaikas. Tačiau saulė yra, net ir neprasiveržianti pro debesis ji moka daryti savo gerus darbus.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
